Šventojo Jokūbo kelias – kelionė į save…

Garsusis tūkstančio metų senumo Šv. Jokūbo kelias (Camino de Santiago), kuriuo piligrimai iš viso pasaulio keliauja į Santjago de Kompostela (isp. Santiago de Compostela) miestą Ispanijoje, per dvejus metus nusidrieks ir Lietuvoje. 600 kilometrų ilgio lietuviškajame maršrute nuo Žagarės iki Seinų Šventojo Jokūbo ženklu – kriaukle – bus pažymėtos 32 bažnyčios, vienuolynai ir Kryžių kalnas. Yra sakoma, kad tikrasis piligrimas turi pradėti šį kelią iš ten, kur gyvena, todėl Tarptautinio Šv. Jokūbo kelio ženklinimo sistemą sukūrus 18 – koje savivaldybių, neaplenkiant ir Prienų, pasiryžėliai galės priartėti prie tikrosios piligrimystės esmės.

Pėsčiomis į Santjago de Kompostelą
Iki šiol tai padarė vienintelis lietuvis Jokūbas Vilius Tūras, 2010 m. sausį su kuprine ant pečių iš Žirmūnų pėsčiomis iškeliavęs į Santjago de Kompostelos miestą. Pusę metų trukusios piligriminės kelionės metu jis įveikė 4500 kilometrų, o patirtį užfiksavo dokumentinėje kino juostoje „Sapnuoju, kad einu“. Ko gero, nieko nėra atsitiktinio. Taip atsitiko – matyt, taip reikėjo – kad LRT „Kultūra“ laidą su šiuo ekscentrišku žmogumi susidomėjęs stebėjo prienietis Eduardas ŠUKEVIČIUS. Kažkur pasąmonėje užsifiksavęs troškimas jį paskatino surasti daugiau informacijos apie Šv. Jokūbo kelią, pasidomėti intriguojančia, o kartais ir sukrečiančia jį nuėjusių žygeivių patirtimi. Kai pasėtas „grūdas“ sudygo, po gerų metų, pasvėręs visus pavojus ir sunkumus, pasiryžo savarankiškai leistis šiuo keliu…
-Vienos priežasties, kodėl žmonės keliauja Camino, nėra. Tik dalį piligrimų į kelią išveda krikščioniškasis tikėjimas, sekimas Jokūbo, vieno iš Jėzaus apaštalų, pašauktų pamokslauti Iberijos pusiasalyje, pėdomis. Kiti pasiryžta po didelių nusivylimų, netekčių ar norėdami surikiuoti savo mintis ir priimti teisingą sprendimą. Mano nuomone, bet kokiu atveju Jokūbo kelias – visų pirma tai kelias į save, – sako Eduardas Šukevičius.
Per pusantro kelionės mėnesio jis sutiko įvairių žmonių: vieni keliavo vien dėl sportinio intereso ar pramogos, neatsisakydami civilizuoto gyvenimo patogumų, kiti – norėdami pasitikrinti savo galimybių ribas…
– Teko sutikti vaikiną neįgaliojo vežimėlyje – jį lydėjo brolis ir draugas, pasiryžę padėti įveikti sunkiausius etapus. Mačiau grupelę vienuolių, motiną su dviem paaugliais sūnumis. Daug jaunimo, vyresnio amžiaus porų (neretai, išsiskyrus nuomonėms, jos susipykdavo – štai kodėl geriausia keliauti vienam…). Buvo ir tokių, kurie ilgam užstrigę kelyje. Vadinu juos bastūnais. Jie deklaruoja esantys visiškai laisvi, neturintys nei šalies, nei artimų žmonių, nei pinigų. Juos „maitina“ kelias. Ne paslaptis, prie tokio nusiteikimo prisideda nuolatinis jų palydovas „žolytė“, – pasakoja Eduardas.
Yra keletas istoriškai susiklosčiusių Jokūbo kelio maršrutų. Eduardas apsisprendė keliauti populiariausiu maršrutu, kuris prasideda Prancūzijoje ir kerta Ispanijos sieną St-Jean-Pied-de-Port miestelyje. Infrastruktūra jame labiausiai išvystyta, pakeliui galima rasti daugybę nakvynės namų (albergue). Nuo pasienio iki kelionės tikslo – Santjago de Kompostelos miesto – 777 km, todėl jam teko įveikti maždaug po 25 km pėsčiomis kasdien. Labiausiai šis kelias apkrautas rugpjūtį, kai atostogauja daugelis ispanų. Bet lietuvio pakeleiviais buvo ir amerikiečiai, ir korėjiečiai, ir rusai ar lenkai…

Išbandė fizines galimybes
Neatidėliojo, birželio 10 dienai nusipirko lėktuvo bilietą į Paryžių ir tik tuomet apie savo sumanymą informavo žmoną Danutę. „Galvojau, kad jos reakcija bus aštresnė,“ – juokiasi vyras, tuomet savo apsisprendimu nenorėjęs šokiruoti savo antrosios pusės. Žmona jam „atsilygino“ tuo pačiu: iškeliavo į Černobylio zoną. Šukevičiai neslepia, kad aplinkiniai su įtarimu reagavo į jų poelgius: ir nemačiom sukiojo prie smilkinio pirštą, ir atvirai stebėjosi…
-Pasienio miestelyje prie Pirėnų kalnų užsiregistravau Piligrimų centre, gavau kelionės pasą su visa reikalinga informacija – adresais vietų, kuriose gali apsistoti nakvynei, telefonų numeriais ir pan. Krito į akis, kad ir šiame istoriniame kelyje daug kas komercializuota. Vietos suvenyrų parduotuvės siūlo įsigyti neatsiejamus piligrimo atributus – lazdą, kriauklę ir vynmaišį, galima užsisakyti net kuprinės nešimo paslaugą… Nusprendžiau be viso to apsieiti, neapsikrauti papildomais daiktais, juk lazdą galima rasti ir pakeliui, po pirmos savaitės net pasiimtą miegmaišį išsiunčiau atgal į namus. Nustebusių amerikiečių klausinėjamas, kodėl neskubu rezervuoti vietos nakčiai, sakiau (tuo buvau visiškai įsitikinęs): „Kas man gali nutikti, Ispanijoje – juk vasara, naktį +18, galiu ją praleisti ir kokioje nors pastogėje, be to, turiu duonos, dešros ir vandens…“
Vis dėlto Eduardas atviras: kelionė iš jo pareikalavo daug fizinių ir dvasinių jėgų, buvo dienų, kai apytuštė kuprinė tempė žemyn, kai kojų raumenis degino skausmas, tarytum geltų tūkstančiai skruzdėlių. Bene sunkiausiu išbandymu tapo pirmoji diena, kuomet 30 km maršrutas karštyje vedė per Pirėnų kalnus. Tuomet suprato, kad aukštyn per akmenis į debesis kylantis takas – tai ne įprastas pasivaikščiojimas kryptimi Prienai – Birštonas. Teko matyti besileidžiantį gelbėtojų malūnsparnį – vienam iš žygeivių sušlubavo sveikata, paprasčiausiai jis neapskaičiavo savo galimybių. „Pagalvojau: jei čia nenumirsiu, eisiu toliau“, – prasitarė pašnekovas.
Jis nusprendė neskubinti laiko, bet ir neprisirišant prie konkrečios vietos kasdien „stumtis“ į priekį. Kelionę pėsčiomis pradėdavo kiekvieną rytą apie šeštą, baigdavo iki 14 val., kartais nakvynės vietą pasiekdavo ir vėliau – kuomet karščio nuvarginti ispanai būdavo atsidėję siestai. Paleidęs kojų skausmą, su kiekviena diena jautė, kad širdyje darėsi lengviau ir šviesiau…

Rado piligrimams pritaikytą infrastruktūrą
Pasiklysti, likti gatvėje nepasitaikė, keliautojas rinkosi daugiausia piligrimų namus, kuriuose nakvynė kainuoja 6 – 8 eurus, ir visuomet garantuotas dušas, gultas ir vakarienė. Jų buvo galima rasti miesteliuose, ir kaimeliuose, kur gyvena tik penkios dešimtys žmonių… Po kiekvieno sustojimo nakčiai Eduardo gautame piligrimo pase daugėjo antspaudų, patvirtinančių jo nueitas atkarpas. Šį pasą reikėjo pateikti galutiniame taške – Santjago de Kompostelos mieste, čia jam išdavė piligrimystės liudijimą – kompostelą, kurią, pasak Eduardo, gali prilyginti nuodėmių išrišimui…
Eduardas, remdamasis savo patirtimi, teigia, kad piligrimų kelias vienišiams keliautojams pakankamai saugus, juk juo keliauja daugiausia geri ir dvasingi žmonės. Su vienais jis tik prasilenkdavo ir persimesdavo žodžiu, su kitais įdomiais pakeleiviais teko praleisti daugiau laiko kartu, padiskutuoti ekonomikos ir politikos klausimais, dar kiti jo akiratyje pasirodydavo tik epizodiškai. Takas vinguriavo per laukus, kalvas, miškelius, vynuogynus, tik keletą kartų buvo priartėjęs prie greitkelio, todėl monotonišką ėjimą praskaidrindavo gražūs vaizdai, verti fotoaparato. Pasiklysti buvo neįmanoma: maršrutas geltonomis rodyklėmis sužymėtas ant betoninių stulpelių, kur jų nėra – ant akmenų, medžių, namų sienų, elektros stulpų. Pakeliui buvo galima papildyti vandens, o kai kur – ir raudono vyno atsargas (vieno vienuolyno kieme galėjai pasirinkti, kurį kranelį atsisukti…).
Anot Eduardo, vietos ispanai susitaikę su tuo, kad kelias veda per jų žemes ir iš to daro verslą – yra įsteigę užeigas, kuriose vaišina savo ūkio produkcija. Pakelėse kai kur teko matyti ant staliukų sudėtus vaisius, vandenį – šiek tiek paaukojęs jų galėjai pasiimti į kelią. Žinant, kiek tūkstančių žmonių praeina pro šalį, aukos nėra simbolinės…

Neįkainojama dvasinė patirtis
Ten, kur dideli keliautojų srautai, neišvengiamai kas nors nutinka. Eduardas nufotografavo plakatą, kuriame parašyta „Gimęs kelyje…“, kitoje nuotraukoje – kryžius, skirtas atminti tiems, kurie iškeliavo į kitą pasaulį… Nuo seno sakoma, kad mirti šiame kelyje piligrimui yra didelė dovana – jis pateks tiesiai į dangų.
Eduardas neaplenkė ir keleto didelių miestų, apžiūrėjo Pamploną, Burgą, jų istorinius ir kultūrinius paminklus. Jis pripažįsta, kad kuo arčiau buvo tikslas, tuo tempas sąmoningai lėtėjo. Kelionė truko 34 dienas, bet Eduardas Ispanijoje pasiliko 40 -čiai dienų. Pasiekęs Santjago de Kompostelą, kartu su miniomis piligrimų dalyvavęs jaudinančiose šv. Mišiose miesto katedroje, kur ilsisi apaštalo Jokūbo palaikai, apkabinęs jo skulptūrą ir išsakęs savo norus, jis dar nusprendė įveikti likusius 100 kilometrų iki Finisterės, kuri iki Amerikos atradimo buvo žemės kraštas. Piligrimai daugybę šimtmečių baigdavo savo kelionę būtent čia, kad iš vandenyno dugno pasiimtų simbolinę kriauklę – piligrimystės įrodymą.
Ko gero, šioje vietoje, ant Atlanto skardžio, vienišas sėdėdamas tarp kitų piligrimų, žygeivis pajuto šios nelengvos, beveik 900 km pėsčiomis kelionės prasmę. Ją galima apibūdinti keliais žodžiais: Laisvė, Jėga, Laimė, Skausmas, Ašaros ir Džiaugsmas.
Kelionė baigėsi, nejučia dingtelėjo mintis: o kas toliau? Eduardas sako, kad reikia tikėti gerais dalykais, o svarbiausia – savimi…

Dalė Lazauskienė

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Pasaulis iš arti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *