S. Skvernelio euforija bus trumpalaikė

Varšuvoje pašildęs drungnus Lietuvos ir Lenkijos dvišalius santykius, ministras pirmininkas Saulius Skvernelis į Vilnių grįžo kone euforijoje. Tarsi pasiekęs proveržio. Aplankė pusę televizijos kanalų, kur tiesioginiame eteryje sunkiai tramdė niežulį žurnalistams provokuojančiai klausiant su potekste – ar taip jis taiso politines Prezidentės klaidas. Šalies vadovė esą nesugeba normaliai bendrauti su oficialia Varšuva, todėl dvišalė diplomatija iš strateginės partnerystės aukštumų puolė kažin kur po plintusu.
Sunku pasakyti – nebuvau net už durų ten, kur p. Skvernelis bendravo su kaimynų šalies premjere Beata Szydlo ir Ramūno Karbauskio atitikmeniu Lenkijos Seime – Jaroslawu Kaczinskiu (šis politikas yra žuvusio prezidento Lecho Kaczinskio brolis – dvynys ir centrinė valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ figūra, neužimanti jo neformalią įtaką atitinkančių valstybinių pareigų).
Bendravimas yra teigiamas dalykas. Bendrauti su Lenkijos politikais yra geriau nei nebendrauti. Tačiau mano kuklia, apgailestaujančia dėl to nuomone, tarp Lietuvos ir Lenkijos šiandien radosi tokia plati ir gili praraja, tarsi tarp dviejų kaimyninių šalių būta stipraus žemės drebėjimo, kurio pasekmė – toji bedugnė, kurios nuolaidom Mažeikių refineriją valdančiai „PKN Orlen“ ir net visomis lenkiškai abėcėlei įprastomis raidėmis taip paprastai neužpilsi.
Tai ne p. Skvernelio kaltė, net ne p. Grybauskaitės (kuri, beje, savo laiku skraidė Varšuvon kiekviena palankia proga, kalbėjo lenkiškai plačioms auditorijoms) problema. Tai – ilgai netvarkytų, todėl nesutvarkytų santykių tarp dviejų tautų, dviejų visuomenių problema. Nuo to laiko, kuomet ne dėl Lietuvos kaltės žlugo vieno įtakingiausių Lenkijos visuomenės lyderio Adamo Michniko koncepcija. Jos esmė – pamirškime praeities konfliktus, istorines sąskaitas, esame Europos Sąjungoje, be kliūčių mes – lietuviai ir lenkai – galime aplankyti mums visiems brangias vietas formaliai svečioje šalyje ir mėginkime kurti bendromis, europietiškomis vertybėmis grįstą ateitį.
Pono Michniko modelis pasirodė esąs labai netvarus. Jį pakirto ne kokios nors fundamentalios, bet palyginti paprastos problemos: kaip tik ta, skirtinga istorijos interpretacija, Lietuvos vadovų pažadėti, tačiau neįvykdyti pavardžių ir lenkų tankiai gyvenamų vietovardžių rašybos klausimai, Lenkijos politikų vieši pažadai Ukrainai, esą Varšuva darsyk tokių klaidų dvišaliuose santykiuose kaip su Lietuva (esą nepagrįsto pasitikėjimo), nedarys. Na, ir dar vietos lenkų politinė organizacija Lietuvoje, kuri prieš porą metų politiniais sumetimais ėmė flirtuoti su Kremliui simpatizuojančiomis rusų organizacijomis.
Be visa apimančio, insticionalizuoto dviejų šalių humanitarų diskurso apie dvišales pretenzijas, nuoskaudas, istorines skriaudas, atsiprašymų, kompensacijų, kurie kada nors ateityje taptų prielaida dviejų šalių strateginei partnerystei, kuri pakeistų p. Michniko propaguotą koncepciją, ir į buvusias aukštumas neturi jokių galimybių pakilti. Ar tam dabartiniu laikotarpiu pasirengusi Lietuva? Abejoju. Ar tam dabar yra pasirengusi Lenkija? Taip pat abejoju. Ir nei kainų dempingą siekiančios nuolaidos „PKN Orlen“, nei Lietuvos lenkams brangių raidžių įteisinimas šios alternatyvos nepakeis.
O šį bei tą apgadinti kitos Lietuvos kaimynystės pusėje – gali. Dar Lenkijoje ar jau grįždamas namo p. Skvernelis davė interviu agentūros BNS žurnalistui, kurio metu pasidalino idėja, kaip patenkinti „PKN Orlen“ interesus sukuriant mums mažiausiai problemų. Žinia: „PKN Orlen“ ir Latvijos valdžia jau prieš keletą metų Vilniui priekaištauja dėl LSDP vyriausybės valdymo laikais išardyto geležinkelio magistralės tarp Mažeikių ir Rygos 19 km ilgio geležinkelio ruožo. “Lietuvos geležinkelių” bendrovė tą ruožą išardė aiškindama, kad jis yra esą labai prastos būklės, tačiau faktiškai dėl to, kad „PKN Orlen“ taptų „Lietuvos geležinkelių“ įkaite ir negalėtų Mažeikiuose pagamintos produkcijos vežti krauti į Latvijos uostus. Šia byla užsiėmė ir Europos Komisija. Ir tai yra logiška: jeigu „Lietuvos geležinkeliai“, valdantys kelių infrastruktūrą, dėl savo komercinio intereso, mažindami konkurenciją, tiesiog gali išardyti atskiras, konkurentams svarbias atšakas, tai infrastruktūrą reikia nuo tokios bendrovės atskirti, nes veiksmas dalykiškai nieko nesiskiria nuo Rusijos „Trasneft“ sprendimo esą dėl remonto uždaryti į Mažeikius nuteistą naftos žaliavos vamzdį.
Taigi p. Skvernelis BNS sakė, kad „Lietuvos geležinkeliai“ turėtų parengti „PKN Orlen“ tokį pasiūlymą dėl tarifų, kad lenkai sutiktų nebereikalauti, kad Mažeikių – Rengės geležinkelio ruože bėgiai būtų pakloti ten, kur jie buvo iki 2008 m. Nors vienos atkarpos atstatymas automatiškai nereiškia, kad Lietuvos įmonės („Lietuvos geležinkeliai“ ar „Klaipėdos nafta“) praras „PKN Orlen“ krovinius. Rasis tik konkurencinė kova, kuri dabar vyksta tarp dviejų šalių dėl Baltarusijos krovinių.
Kitaip tariant, kūno temperatūra šildydamas Vilniaus-Varšuvos santykius, p. Skvernelis tuo pat veiksmu parodė špygą Rygos pusėn. Ten, kur mes laukiame partnerystės energetikos reformų, bendros infrastruktūros naudojimo ir Astravo AE blokados klausimu. Žinodamas (jei nežino, tai nieko gera apie jo strateginį mąstymą nepasako), kokią įtaką Latvijos politikai turi vietos susisiekimo verslo lobis, kad yra rimtų įtarimų, jog iš Briuselio „Lietuvos geležinkeliams“ dėl geležinkelio ardymo darbų ramiai gyventi neleidžia buvęs Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis, kuris šiuo metu yra Europos Komisijos viceprezidentas.
Na, nežinau, nesužavėjo manęs tasai p. Skvernelio proveržis Lenkijoje. Visų pirma dėl to, kad norisi paklausti: o kada jis vyks į Rygą ir kas bus jo portfelyje?

Rytas Staselis

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Politika. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *