„Pagalvok, ko Tu norėtum…“

Nedaloma Lietuva

Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos kino teatrus pasiekė režisieriaus Romo Zabarausko kino juosta „Nuo Lietuvos nepabėgsi“, sukėlusi daug diskusijų ir sulaukusi palankių įvertinimų Paryžiaus LGBT filmų festivalyje „Cheries – Cherie“, jį gražiai priėmė ir Bušviko (JAV) festivalio bei kitų įvairių užsienio šalių žiūrovai.
„Nuo Lietuvos nepabėgsi“ – tai nepriklausoma kelio drama, pasakojanti apie homoseksualų režisierių Romą Zabarauską, padedantį savo aktorei Indrei pabėgti iš Lietuvos po to, kai ji nužudo savo motiną ir pavagia jos pinigus. Kritikų nuomone, tai – progresyvus, provokuojantis lietuviškas kino filmas, kalbantis apie aktualias problemas, puikiai nufilmuotas.
Kino bendruomenė ir žiūrovai gerai įvertino ir pagrindinių vaidmenų atlikėjų aktorių Deniso Kolomyckio ir Irinos Lavrinovič darbus.
Dabar Briuselyje gyvenanti ir kurianti Irina gimė ir augo Prienuose, čia baigė gimnaziją. Tad ir mūsų pokalbis su Irina – ne tik apie jos apsisprendimą kurti sudėtingą Indrės vaidmenį, bet ir apie studijas ir aktorystės pradžią Vilniuje, ir, žinoma, Prienus.

Režisierius Romas Zabarauskas su pagrindinių vaidmenų atlikėjais: Portugalijoje gyvenančiu Denisu Kolomyckiu, Belgijoje kuriančia Irina Lavrinovič ir iš Meksikos kilusiu neprofesionaliu aktoriumi Andrianu Escoobaru po kino filmo „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ pristatymo spaudos konferencijos.

– Pati vadinate save choreografe, performanco menininke bei aktore. Būtų įdomu daugiau sužinoti apie Jūsų veiklą ir kūrybinius ieškojimus.
– Savo meninę kelionę pradėjau nuo piešimo, kompozicijos ir meno istorijos pamokų su Vladu Traneliu Prienų meno mokykloje. Baigusi vidurinę mokyklą, pasirinkau teatrą. Teatras tuomet atrodė vienintelė erdvė, kurioje galiu kurti kūnu, balsu, mintimis. Tuomet nieko nežinojau apie performanco meną, šiuolaikinį šokį bei choreografiją. Kai supratau, kad teatre jaučiu ribas, nusprendžiau pakeisti kontekstą – išvažiavau į Briuselį, kur šiuolaikinio meno vystymui skiriamas didelis dėmesys.
Pastaruoju metu domiuosi fizinėmis transo bei dvasinėmis praktikomis. Tarpdisciplininiai menai, multimedija yra mano kūrybinės sferos ir aš mėgstu į jas žiūrėti iš choreografinės perspektyvos. Dažniausiai dirbu ir labai vertinu kolaboracijas. Tiesą sakant, darbas su kolektyvu visada yra kolaboracija, bet ne visi mėgsta tai pripažinti. Beja, Prienų miesto gyventojai turi uniklią progą pamatyti mano sukurtą darbą. Šių metų rugsėjo 15 dieną 20 val. pristatau mūsų su Asher Lev (IL) performansą OutOf Air CREATurE live art festivalyje Kaune. Kviečiu apsilankyti – manau, kad tai vertas dėmesio darbas, ir įėjimas nemokamas!
Kine vaidinu, kai pakviečia ir kai projektas atrodo meniškai bei politiškai įdomus. Taip susitikau su Romu Zabarausku, kuris pakvietė Indrės vaidmeniui LGBT filme „Nuo Lietuvos nepabėgsi“. Taip pat su Rachel Monosov (IL/BE), kurios filmas „Melodica“ yra moteriškai intuityvus bei inovatoriškas vizualiųjų menų kontekste.
– Kuo Romo Zabarausko „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ projektas jums pasirodė įdomus?
– Šis filmo projektas man pasirodė politiškai svarbus šalies kultūriniame bei socialiniame kontekste. Jeigu vietiniai aktoriai būtų įžvelgę to svarbą, galbūt man ir Denisui nebūtų tekę važiuoti filmuotis iš svetur. Man atrodo tikrai dramatiška, kad lietuviai menininkai turi „grįžti“ iš svečių šalių tam, jog paremtų lyčių lygybių teises Lietuvoje. Ar taip nemanot? Diskriminuoti žmogų už jo lytiškumą buvo, yra ir bus nusikaltimas, kad ir kaip mūsų visuomenei vis dar sudėtinga tai pripažinti. Kalbėkime apie lyčių lygybę šiandien ir garsiai, kad nereikėtų to daryti vėliau.

Kadras iš filmo „Nuo Lietuvos nepabėgsi“.

– Augote ir mokėtės Prienuose, baigėte Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, o šiuo metu gyvenate Briuselyje. Kas paskatino išvykti?
– Išvykti iš Lietuvos paskatino nuojauta. Jaučiau, kad jei noriu minti savo taku – privalau pakeisti meninį kontekstą. Nebuvo lengva apsispręsti išvažiuoti, juolab, jog jau buvau užmezgusi Lietuvoje profesionalius kontaktus ir buvau tapusi meninės bendruomenės dalimi. Tuomet jau dirbau su Jonu Vaitkum, Rimu Tuminu, Eimuntu Nekrošiumi, Yanna Ross, Gabriele Tuminaite, Arturu Areima, Audroniu Liuga.
– Kino filmo „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ pavadinimas, manau, reikšmingas ne tik filmo temos prasme, bet ir daug platesne. Todėl labai smalsu, ar gyvenant ir kuriant kitose šalyse Lietuva lieka svarbi?
– Prieš kelis mėnesius mes su Rasa Alksnyte ( LT/BE) organizavome lietuvių menininkų, gyvenančių ne Lietuvoje, susitikimą Briuselyje. Susitikimo tikslas buvo susipažinti ir pažiūrėti, kaip save identifikuojame ir ar yra kažkas, kas paliudytų apie  mūsų ryšį su Lietuva, išsiaiškinti, kas galėtų tapti mūsų bendruomenės pagrindu? Buvo tiesiog nuostabu pajusti tai, jog, gyvendami skirtingose Europos šalyse, įžvelgiame analogiškas problemas ir mums rūpi panašūs kultūros klausimai, susiję su gimtąja šalimi.
Galvoju apie Lietuvą, kai mąstau apie savo identitetą, istorinį ir geografinį kontekstą, kuriame gimiau ir užaugau. Pasaulyje visada būsiu menininkė iš Lietuvos. Kita vertus, jaučiuosi esanti multikultūrinė asmenybė – pastarieji trisdešimties metų pasaulio įvykiai formuoja mane ir daugelį mano bendraamžių būti pasaulio žmonėmis. Turiu rusų, lenkų kraujo, kalbu keturiomis kalbomis, gyvenau išskirtinai tarptautiniame mieste Briuselyje, daug keliauju, mano kolegos ir draugai yra skirtingų tautybių žmonės.
– Ką veikiate laisvalaikiu ir ko lietuviško labiausiai pasigendate gyvendama užsienyje?
– Aš labai pasigendu lietuviškų miškų, lietuvių kalbos, savo šeimos ir draugų.
– Prisimindama Jūsų ryškius vaidmenis „Žiburio“ gimnazijos krikščioniškame teatre, noriu sugrąžinti į gimtuosius Prienus…

Krepšinio baletas…

– Krikščioniškasis teatras buvo nuostabi Ryčio Baltrušaičio kultūrinė iniciatyva, skatinanti Prienų miesto gyventojus šventiškai susiburti ir garsino mūsų miestą. Tuomet kultūrinis gyvenimas kelerius metus buvo tarytum atgijęs, o Ryčiui išvažiavus, vėl užgeso. Manau, pagrindinė mūsų miesto problema yra ta, kad Prienų gyventojai nesijaučia esantys vienos bendruomenės dalis. Ir tai natūralu – mieste trūksta įdomios šiuolaikinės kultūrinės veiklos. Jauniems ir suaugusiems turi būti įdomu sekti vietinius kultūrinius įvykius, aktyviai juose dalyvauti, jaustis bendruomenės dalimi. Grįžusi į Prienus, liūdžiu matydama, kaip miestas nyksta ir tuštėja, užsidaro mokyklos. Gatvės lempa prie daugiabučio, kuriame užaugau, jau dešimtus metus nedega. Neturime padorios kavinės mieste. Miesto pirtis (vienintelė mieste(!) – labai prastos būklės, kad niekas joje net ir nesilanko. Labai noriu paklausti savivaldybės vadovų ir specialistų: kodėl nesirūpinate miestu?
– Esate nepriklausoma menininkė, kurianti savo darbus, filmuojatės kine, organizuojate pati ir esate socialinių susibūrimų dalyvė, – bet tikriausiai visa tai nebuvo „padėta ant lėkštutės“. Kas buvo svarbiausia siekiant tikslo ir ką norėtumėte pasakyti gyvenimo kelią besirenkantiems jauniems žmonėms?

„OutOf aiR“ performaso, kuris bus rodomas festivalyje Kaune, fragmentas.

– Šiandien aš esu laiminga, nes gyvenu, kaip noriu, ir jaučiuosi savo gyvenimo šeimininkė. Jaunas žmogau, norėčiau tau patarti: neprarask smalsumo, kurį turi nuo vaikystės, ir svajok, plačiai ir daug. Kada nors Tu gyvensi taip, kaip sugebėsi įsivaizduoti. Tad investuok į savo vaizduotę ir kūrybiškumą nuolatos. Kai Tau kas nors sakys, kad pinigai svarbiausia – netikėk, tai – labai ribotas gyvenimo pasiūlymas. Šiais laikais žmonės gyvena turtingiau, kai veikia kažką įdomaus ir naudingo aplinkai (Pvz.: pradžiai pagalvok, ką norėtum/ ką reikėtų pakeisti Prienuose?). Jeigu tavo šeima Tavęs nepalaiko ir Tu jautiesi vienišas, žinok, kad tai yra laikina, nepalūžk, ruoškis, bendrauk su žmonėmis, kurie įkvepia. Taip pat žinok, kad yra žmonių, pasiruošusių tau padėti. Jeigu tokių žmonių aplinkui nėra – parašyk man į FB (Irina Lav) – pasikalbėsim. Aš pažįstu šaunių žmonių, kurie galbūt tau gali kuo nors padėti.
Ir dar norėčiau padėkoti žurnalistui Karoliui Vyšniauskui (radijo laidos vedėjui „Man 20-keli“). Po pokalbio su juo supratau, jog tiesiog privalau „belstis“ į „Gyvenimą“ ir pasikalbėti su gimtojo krašto žmonėmis, ypač Prienų miesto gyventojais.
– Ačiū už išsakytas įdomias mintis. Viliamės, kad Jūsų pamąstymai paskatins diskusijas, o jaunus žmones drąsiau priimti gyvenimo iššūkius.
Kalbėjosi Ramutė Šimukauskaitė

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *