Šią vasarą, rugpjūčio 11 – 16 dienomis, teko dalyvauti Maksimiliano Kolbės fondo organizuotame seminare Lenkijoje. Seminaro tema – „Aušvicas ir jo prievartos našta: kaip apie tai kalbėtis“. Rengėjai įvardino, kad seminaro tikslai yra įsijungti į bendrą tarpusavio pažinimo procesą; suvokti ir atjausti Aušvico koncentracijos stovyklos aukų kančias; palaikyti susitaikymo Europoje procesą. Seminaras vyko Dialogo ir maldos centre Osvencimo mieste, jo dalyviai atstovavo įvairių Europos šalių katalikiškoms ir vyriausybinėms organizacijoms. Kartu su Kuršėnų Pavenčių mokyklos direktore Janina Baniene buvome Lietuvos atstovės.
Su M.Kolbės fondo vykdomuoju direktoriumi Pauliu Apiniu; Vienas iš M.Kolodziejaus piešinių; Pradedant Kryžiaus kelią.
Aušvico koncentracijos stovykla kiekvienam ją aplankiusiam palieka skirtingą įspūdį. Tai ir vieta, muziejus, kasmet sulaukiantis milijono turistų, ir reiškinys, susijęs su didžiausiu masiniu žmonių naikinimu istorijoje. Pirmos seminaro dienos ekskursiją po Aušvicą ir Birkenau papildė susitikimai su buvusiais koncentracijos stovyklos kaliniais ir, bent jau man, didžiulį įspūdį palikęs apsilankymas Kolodzejaus ekspozicijoje „Labirintai“. Lenkų scenografas Marianas Kolodzejus, Aušvico kalinys nr.432, pateko čia su pirmuoju lenkų politinių kalinių ešalonu iš Tarnovo kalėjimo ir kartu su tarybiniais karo belaisviais statė Aušvicą, į kurį vėliau gyvuliniais vagonais buvo tūkstančiais vežami žydai iš visų Europos kampų. Prisimenu epizodą iš Primo Levi knygos „Jei tai žmogus“. Patekęs į Aušvicą 1944 metais, jis pastebėjo, kad beveik nėra kalinių su mažais numeriais, kokius gaudavo pirmieji belaisviai. Marianas Kolodziejus išgyveno, tylėjo apie patirtus siaubus penkiasdešimt metų ir tik senatvėje, sveikdamas po insulto priepuolio, pradėjo juos piešti.
Maksimilian Kolbe Stiftung yra vokiečių katalikiškas fondas, todėl sulaukėme ir aukštų Vokietijos bei Lenkijos bažnyčios hierarchų dėmesio. Rugpjūčio 14 dieną dalyvavome Mišiose, skirtose 76 -tosioms Maksimiliano Kolbės mirties metinėms. Gal reikia paaiškinti, kad Maksimilianas Kolbė buvo lenkas, pranciškonų vienuolis ir kunigas, 1941 metais Aušvico koncentracijos stovykloje savanoriškai priėmęs mirties bausmę vietoj jam nepažįstamo kalinio. 1982 metais paskelbtas šventuoju. Kalbant apie Antrojo pasaulinio karo ir, ypač Holokausto, įvykius, dažnai užduodamas klausimas „Kur buvo Dievas?“ ar „Kur buvo Bažnyčia?“. Kunigo Kolbės poelgis yra vienas iš galimų atsakymų.
Seminarą baigėme dvasine refleksija – kunigo Manfred Deselaers vedami ėjome Kryžiaus kelią Birkenau koncentracijos stovykloje. Po prasmingų, mąstyti verčiančių susitikimų, veiklų ir diskusijų, tai buvo kitokia patirtis, nei pirmosios ekskursijos metu. Aušvicas iš place of interest, kuriame privalu pabūti ir atsižymėti, man ir, manau, visiems dalyvavusiems šiame seminare, tapo įsisąmoninta žmonių kančios vieta.
Jolita Stačiokaitė
Jiezno gimnazijos mokytoja
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“