Poetinių mūzų keliai ir klystkeliai…

Tautvydas Vencius mokėsi Naujosios Ūtos pagrindinėje mokykloje, vėliau – Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, studijavo Vilniaus universitete. Šiuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Piniginės paramos skyriaus specialistas, Vilniaus universiteto magistrantas, Prienų kūrėjų klubo „Gabija“ narys, aktyvus visuomenininkas ir poezijos bičiulis.
Kūrybos pasaulis skaitytojui – neaprėpiamas, kūrėjui – neišsemiamas. Šįkart pasvarstymai apie mus supančias poetines mūzas, trumpėjančius, ilgėjančius vakarus, ramybę ir laiką, kuris kažkada sugrįžta.

Seniai kažkur giliai kirbėjo klausimas. O kas gi tokio atsitinka ar paskatina vieną ar kitą raštingesnįjį imti ir sueiliuoti vieną, antrą, trečią… eilėraštį? Pirmas ir paskutinis pasiteisinimas – patarimas:
Pasiteisinimams
Nei vienas vaikas man nesakė,
Kad užaugęs bus poetu.
Mat būtų ir pasakęs,
Bet vargšas gal žinojo –
Poetas pasmerktas neaugti,
Nes klausdamas ,,kodėl, kodėl?“
Jis pats sau ligą įsivaro,
Net pradeda rūkyt.
Gal ne, vaikeli, tu nebūk poetu
Ir jei tik tau išeina – nerašyk.

O vis dėlto, jeigu neišeina nerašyti, neišvengiamai kyla įvairūs klausimai, o gal geriau sakyti – poetinės temos. Kaip žinia, poetinės mūzos nėra ,,vyturiai“, todėl dažniausiai pasireiškia vakare. O kas galėtų atsakyti į jų vieną paprastą klausimą?
Vienas klausimas
Vakaras susenęs pakampėmis vaikšto
Po dienos darbų atsidusdamas
Saulė pakaitinus jau kažin kur gulasi
Jai naktis miegot nebemaišo.
Nusklendžia tolyn begalinis vėsumas
Svirplio daina nenutildoma primena
Rytas kažkur palengva ateina 
O vakaras ar prasideda, ar baigias?

Neaišku, kur mūzos, kas jos yra ir kur jų keliai ar klystkeliai veda. Po trumpos pažinties, po dar trumpesnės vasaros belieka atsidusti…
Atodūsis
Tik vienas atodūsis rudenio
Ir paliktas laiškas muziejui.
Visa, kas liko iš mudviejų,
Iš mūsų kas pasiliko…
Todėl tau sakau, bet nepyki,
Vienas kare ne didvyris.
Silpnas šis rudenio spyris,
Pavasario sodams žaibuojant…

Taip… šviesių takų atgal jau nematyti. Bet paradoksas! Vakarai juk nenumaldomai ilgėja, tačiau pradeda slėgti tamsa. Rečiau matome ne tik žvaigždes, bet ir savąsias mūzas. Taip tyliai tyliai ateina supratimas…
Supratimas
Nostalgiško lengvumo apimti
Vėl vėjai siaučia tyloje.
Kur vaikšto nežinia,
Matyt, ten pėdsakų nebus naktį.

Ir viskas telpa vieno žodžio skambesy,
O gal ne žodžio, o visos eilutės,
Kuri gal pasiklydus, o gal kiek nedrąsiai
Vedžiojo vis už rankos ir pasakė…

Kad rasti dar Tave ne laikas,
Bet jau kažkur netoliese esi.
Tarp vidurio, septynetų ir knygos laiptų,
Basom be pėdų nostalgiškai apkvaitus.

Klausimas, kaip jau galėjome suprasti, vieno ir konkretaus atsakymo neturi… O kurgi turės, vakaro grožis taip apsuka galvą, kad noromis nenoromis susimąstome, ieškome tylos ir ramybės savyje. O jeigu svarstymai vyksta netoli nuo gimtinės namų slenksčio…
Ramybė
Išeisiu iš sodybos kiemo, įsimylėjęs tylų vakarą:
Klausyk įdėmiai, kaip lašas žemę liečia
Ir sodo obuoliai nukrisdami taku nurieda…
Paglosto sielą namo senas slenkstis dar neperžengtas…

O liūdna šitą vakarą ramybės,
Nežinant, kiek dar sykių savo žemę liesiu…
Tik rytmečio manon širdin nekvieski,
Nes nesubrendę pumpurai dar vasaros atoluos.

Ražienos kojas bado – sveikas, basas iškeliauju
Pro pievų brydes ir saldžius dobilus.
Tik pasiliksiu daug prisiminimų, lauksiu…
Graudus tylumas vakaro, o kur ramybė sielai?

Nuostabūs tie vasaros vakarai, jų mintys, akordeono akordai, plevenantys viršum kiemų ir laukų… Tik artėjant rudeniui neapleidžia viena nuojauta…
Nuojauta
Tai paskutinė vasaros naktis,
Kada myliu šiltai Tave.
Dangaus peizažo užklote
Žvaigždžių kritimas rudenį jau neša.
O kurgi dingsta vakarai –
Už javapjūtės dulkių tyliai slepias,
Galbūt besibūriuojantiems gandrams
Svajonės patikėtos laimę neša…
Nesu pasauly vienišas žmogus,
Tačiau ne mums suprast kas dedas,
Kada pagautas liūdesio sulūš
Ar perskirtas žvaigždžių užgrius dangus.
Tai paskutinė vasaros naktis,
Nors jautėm, kad anksčiau ji buvo.
Dangaus peizažo užklote
Takų sugrįžt atgal jau nebebuvo…

Nors pagalvojus, visai nėra ko liūdėti. Laiko tėkmė nestodama nuneš į kitus uostus, o net nespėjus septynis kartus mirktelėti pamatysime, kad vėl esame ten pat, kad ir vėl vakarai maloniai ilgi, kad laiką vejamės visai ne gyvenime, o tik popieriuje. Ir kas žino, kur tas mūzas sutiksime, o gal ir be jų pagalbos laimingai gyvensime…
Pasivyti laiką popieriaus lape
Ir išreikšti mintį laukiant lietuje.
Begalinę tėkmę kosminių audrų
Atiduot rugsėjui vis be pabaigų…

Mažo kambarėlio blankioje šviesoj,
Dideli troškimai didelių žmonių.
Išgirstam pasauliui ir virš jo ribų
Daug ramiau gyventi be žmogaus vilčių.

Tad skubėki laike – popieriaus lape,
Tad artėki laive kosminiam sapne.
Tau geriau kentėti judant erdvėje,
Man tereik mylėti laukiant lietuje.