Matyt, kartu su bėgančiais metais dažnas jaučiame vis didesnę nostalgiją tėviškei, jos grožiui. Vis dažniau prisimename ir buvusius kaimynus, draugus, prisimename ir savo įmintas pėdas savo gimtajame krašte.
Gražaus Jubiliejaus proga, šeštadienį, po Padėkos mišių, savo Mamą, Močiutę Anelę Žiūkienę sveikino patys brangiausi žmonės – vaikai, marčios, anūkai.
Dažnai tenka važiuoti į tėviškę – į Siponis. Juolab kad ir nuvažiuoti šiais laikais jau patogu: nori – važiuok trumpesniu keliu per Vaitiškes, jei nori išvengti dulkių, važiuok vien asfaltu per Nemajūnus. Pasirinkimas.
Vos įvažiavusi, paskęstu vaikystės labirintuose. Prieš akis tarsi matau dabar jau tuščiose vietose prieš penkiasdešimt ir daugiau metų gyvenusius žmones, jų sodybas, prisimenu dienas, kai kaimuose vos ne per tvorą galėjo pasikalbėti kaimynas su kaimynu. Atrodo, taip neseniai Siponyse stovėjo Šimučių, Maistrelių, Jablanskų, Mackelių (čia miniu pravardėmis, mat tais laikais gyventojai turėjo savo pravardes) trobos, jose virė gyvenimas. Vaitiškėse, prie kelio posūkio, stovėjo ilgas dviejų galų namas su veranda, vadinamomis „gonkomis“. Čia gyveno Simonaičiai. Menu, kaip sekmadieniais tose „gonkose“ susirinkdavo daug jaunimo, čia buvo tarsi pusiaukelė einantiems į Nemajūnų bažnyčią, į atlaidus. Šiuose namuose buvo jaunimo: trys Simonaičių seserys – Anelė, Adelė, Antosėlė – ir brolis Petras. Tai namai, kuriuose buvo puoselėjamas dvasingumas, pagarba ir meilė vienas kitam.
Laikas bėgo, Simonaičių jaunimas kūrė šeimas ir išsiskirstė gyventi kas sau: Petras – į Birštono vienkiemį, seserys – į Prienus. Dabar ten, Vaitiškėse, kur gyveno Simonaičai, rymo Anelės vyro Alfonso Žiūko padirbdintas kryžius. Žinau, a. a. mano tėvukas, praeidamas pro kryžių, pasakytų: „kelias su keliu, Dievas – su manimi“. Man nuo mažens įstrigęs šis mistinis posakis, kurį aš mintyse kartoju kaskart pravažiuodama pro rymančius kryžius pakelėse.
Likimas lėmė, kad Anelei teko išgyventi dar mažos sesutės, jaunos sesers Adelės, vėliau – vyro Alfonso netektis, galima sakyti, dar neseniai vienas paskui kitą išėjo Anapilin ir sesuo Antosėlė bei brolis Petras. Šiuo metu iš penkių Simonaičių vaikų telikusi tik viena Anelė Žiūkienė, gyvenanti Prienuose savo su vyru Alfonsu pasistatytame name. Ir taip jau susiklostė, kad mes, to paties krašto gyventojos, dabar gyvename dar arčiau viena kitos, sklypas prie sklypo. Tai – nepaprastai darbšti, atjauti, miela kaimynė. Ji džiaugiasi dviem savo sūnumis Alfonsu ir Raimundu, geromis marčiomis Julyte ir Vita, dviem anūkėmis – Akvile ir Eglute – ir dviem anūkais – Mariumi ir Elonu. Nebūna nė vieno savaitgalio, kad į Anelės Žiūkienės namus nesuvažiuotų vaikai ar anūkai. Ko gero, nebūna ir sekmadienio, kad jie nesusikauptų bažnyčioje. Galbūt todėl, kad šią šeimą riša gilus tikėjimas, meilė, pagarba, susiklausymas ir rūpestis vienas kitu, namuose tvyro šiluma ir darna. Galbūt todėl visiems saviškiams atviri Anelės namai, kuriuose visi laukiami atvira širdimi.
Praėjęs savaitgalis atskaičiavo gražų Anelės Žiūkienės jubiliejų – 90 -ąjį gimtadienį. Tačiau sakoma, jog gyvenimas matuojamas ne metais, o nuveiktais darbais. Jų, miela Anele, padarėt tikrai daug ir gerų, daug širdies šilumos atidavėt kitiems.
Sveikatos ir ilgo gyvenimo Jums!
Rožių tako kaimynių vardu – Ona Ališauskienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“