Kažkas sujudo…

Senos nuotraukos pasakoja

Perskaičius „Gyvenimo“ laikraštyje spausdintą straipsnį „Mokyklą sušildė buvusių mokinių juokas ir prisiminimai“ ir peržiūrėjus nuotraukas, kažkokia šiluma padvelkė ir į mane. Juk tai buvę mano mokinukai Pakuonio vidurinėje mokykloje.


Ką gi žmogaus gyvenimo kelyje reiškia tas „buvo“? Teko girdėti ir tokį išsireiškimą: tas iš proto varantis – buvo. Kodėl? Turbūt kiekvienas atsakysime – buvo – supranti, kad to jau niekada nebus, nepasikartos realybėje. Nebent pasąmonė sapne nerealiais vaizdiniais supins dabartį su jau užmirštais praeityje buvusiais gyvenimo momentais.Žinoma, ko gero, tiksliausiai praeitį, tą „buvo,“ primena išlikusios nuotraukos.Tik kartais jau reikia labai sukoncentruoti atmintį, kad galėtum kuo tiksliau nustatyti nuotraukoje užfiksuotus tuos tolimoje praeityje buvusius gyvenimo vaizdus, veiksmus. Ypač tada, kai kitoje pusėje nuotraukos nebėra jokių įrašų.
Pakuonis mano gyvenime paliko ryškų pėdsaką, nors ten gyvenau ne tiek ir daug, – vos penkerius metus. Tačiau kokie tai buvo metai! Tai – metai, kai tau tik daugiau nei dvidešimt ir mažiau nei trisdešimt. Manau, jog kiekvienas žmogus šį savo gyvenimo tarpsnį prisimena su didele nostalgija. netgi jei tuomet tavo gyvenimas ir nebuvo rožėmis klotas. Prisiminė prieš keletą metų Prienuose vieno pokalbio su gerai pažįstamu buvusiu tremtiniu nuotrupa. Jis taip ir pasakė, kad jeigu jį kas sugrąžintų į tuos metus, kai jam teko būti tremtyje, jis nedvejodamas pasirinktų tremtį. Tai va, ką reiškia jaunystės amžius! O man Pakuonyje gyventi metai reikšmingi dar ir tuo, jog čia mano gyvenime įvyko kokybinis pokytis – pradėjau šeimyninį gyvenimą. Čia gimė sūnus Edvardas. Taigi dabar pasididžiuodamas galiu sakyti – mano sūnus yra kilęs iš Pakuonio!
Žiūriu į tuos iš laikrasčio nuotraukos žvelgiančius 1961 metų ketvirtos laidos abiturientus ir pats sušylu… Dabar net sunku pasakyti, kada jie buvo mielesni: ar tada 1961 metais, ar dabar – 2017 -aisiais, kai žiūriu į juos laikrasčio nuotraukoje. Net nežinau. Galbūt dabar, tada jų buvo daug, o dabar, pateiktoje nuotraukoje, tik keturi maloniai žvelgiantys ir šypsantys. Ši nuotrauka man priminė ir bendradarbius, kolegas, su kuriais teko kartu dirbti ir bendrauti tuos penkerius metus Pakuonio vid. mokykloje. Kažin kiek dar jų, užsilikusių iš tų laikų, yra belikę. Kiek aš pats žinau, tai jau nemažai jų iškeliavę Anapilin, jų jau nebesutiksiu, nebent tik Anapilyje. Tai – Onutė Karčiauskaitė, Marytė Blekaitytė,Vida Arlauskaitė, Eugenija Seliokaitė, Elzytė Danilevičiūtė, Jonas Zebliauskas, Andrius Bartkevičius, Vladas Vasiliauskas. O kiek dar nežinau.
Pamačius nuotraukoje 1961 metų abiturientę Kostanciją Vilkaitę, prisiminiau, jog pas mane turi būti tų metų nuotrauka su ja. Netrukus susiradau tą fotografiją ir ją padėjęs greta 2017 metų nuotraukos laikraštyje pradėjau lyginti (surask skirtumus). Na ir ką? Tų skirtumų kaip ir nėra, nors jas skiria, net nežinau kaip tiksliau pasakyti – ar net, ar tik 56 metai, Tačiau tvirtai galiu pasakyti – abidvi gražios, simpatiškos mergaitės. Jas puošia ta pati atvira, gera, nuoširdi ir maloni šypsena. Ir viskas. Skirtumų neberandu.
Kiek pamenu, mano turimos nuotraukos istorija buvo tokia. Grįžome mes iš Prienų.Ten vyko kažkokios varžytuvės ar su sportu susijusios, ar kitokio pobūdžio, nepamenu. Bet prisimenu, jog nelabai pasisekė, todėl jaučiau kaltę ir priekaištus sau, kad nesugebėjau tinkamai juos paruošti. Tai buvo mano pedagoginio darbo pradžia, trūko žinių. Ką aš galėjau gerai mokėti po trejų kerzavus batus nešiotų metų.
Tai va, šioje nuotraukoje – mes esame autobusu parvažiavę iki Pabališkių prie kelio į Pakuonį. Susėdome lyg ant kokio rąsto ir laukėme „papūtnos“ mašinos į Pakuonį. Tie mes, tai: iš dešinės pirmoji – biologijos ir chemijos mokytoja Anastazija Aukštakalnytė, tarp bendradarbių ir kolegų – Nastė arba Nastutė. Taiso, šukuoja, ko gero, vėjo pakedantas savo garbanas ir paslaptingai šypsodamasi tarsi ramina save – viskas buvo visai neblogai, kitą kartą tikrai bus dar geriau. Šalia Nastutės – abiturientė Kostancija Vilkaitė su ta pačia malonia, nuoširdžia šypsena, kaip ir 2017 metų nuotraukoje. Kadangi čia pat prie jos kojų, atrodo, žydi ramunės, tad ar tik ne ramunės žiedą nusiskynus turi rankose. Galbūt visai gera proga, galvoja Kostancija, su biologijos mokytoja pasitikslinti ne tik ramunės žiedo sandarą, bet ir kitas jos paslaptis. Trečias iš dešinės – tai aš, fizinio lavinimo, darbų ir pradinio karinio rengimo mokytojas Antanas Krūvelis. Mokytojas kaip mokytojas, nėra ką daugiau ir pasakyti. Ką tada jaučiau, jau rašiau. Na, ir paskutinis šioje nuotraukoje – mano mokinukas Kazimieras Kapočius. Tai V laidos abiturientas. Kostancijos laidoje irgi buvo Kapočius, bet Antanas, pakuoniškis, o Kazimieras buvo kažkur nuo Margininkų pusės. Nuotraukoje jis atrodo gana santūriai, nusilaužęs smilgą kramsnoja ir galvoja – mažiau reikia imti į galvą, ir viskas bus gerai.
Na, štai maždaug tokia šios 56 metų senumo nuotraukos istorija, patvirtinanti ir primenanti man mažą epizodėlį iš Pakuonyje praleistų metų, dirbant vidurinėje mokykloje.
Antanas Krūvelis

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Krašto šviesa metų kloduose. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *