Šią savaitę paskelbta, kad rugpjūčio 26 dieną Akademijoje (Kėdainių rajone) Lietuvos ūkininkų sąjungos, Lietuvos žemės ūkio bendrovių, Lietuvos pieno gamintojų, Lietuvos grūdų augintojų asociacijų atstovai suvienijo savo jėgas ir neapsikentę valstiečių valdžios neveiklumo pasirašė sprendimą įsteigti Lietuvos žemės ūkio ir maisto tarybą.
Labai keista, kad žemdirbiai, į valdžią išrinkę savo deleguotus atstovus, neranda bendros kalbos nei su Žemės ūkio ministerija, nei su Žemės ūkio rūmais ir kuria naują jiems atstovausiančią organizaciją. Ką tai reiškia? Ar išrinktieji apkurto, kad negirdi žemdirbių lūkesčių ir nemato jiems aktualių problemų? O gal pamiršo jiems duotus pažadus, svarbių žemės ūkio klausimų sprendimų paieškoje palikę kapanotis pačius? Ar paprasčiausiai savi nepasitiki savais?
Tarybos steigėjų teigimu, būtinybę vienytis padiktavo gyvenimo realybė. Kaip „Ūkininko patarėjui“ sakė Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkas Jonas Vilionis, matydami, jog žemės ūkis grimzta toliau į nežinią, kaip bus su pieno, mėsos gamybos mažėjimu, jie priversti kalbėtis, ką nors daryti, kad žemdirbių interesai nenukentėtų.
Negana to, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktorius Jonas Sviderskis teigia, jog vieša paslaptis, kad jau kurį laiką sprendimus, tiesiogiai liečiančius žemdirbius, užsiimančius gamyba, priiminėja institucijų ar organizacijų vadovai, kurie su tais klausimais nėra susieti.
Taigi išvada aiški: naujoji taryba, kurią pavadinčiau sąjūdžiu, gimė iš nusivylimo ir siekio sustabdyti žemės ūkio žlugdymo politiką. Paradoksalu, tačiau valstiečių partijos valdymo organų nariai nebeturi kitos išeities ir patys ieško sprendimų, kad deramai apgintų žemdirbių interesus, nepaisant to, jog tuo turėtų užsiimti Vyriausybė.
Parengta pagal LR Seimo nario V. Kamblevičiaus pranešimą
-
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“ -
Gaukite pinigus už tai, kad stebite reklamą
