Užmarštin grimztantys vietovardžiai

Istorija – iš pirmų lūpų

Bet nešies lyg kišenėje žirnius / Savo kaimo vardus ir vargus. (Jonas Strielkūnas)

Sėdžiu vakare Barkštinės pakrantėje ant didžiulio apsamanojusio akmens, žiūriu į rūką, atšliaužiantį nuo Alėcos raisto.Iš to rūko išnyra per šešiasdešimt metų nutolusios vaikystės prisiminimai, pakvimpa pradalgiuose džiūstantis šienas, išgirstu plakant dalgį, žiūriu į vis tirštėjantį rūką ir klausausi padūmavusiais partizaninio karo laukų keliukais girgždančių šieno vežimų… O galvoje kirba Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „O tėviške…“. Visada, kai tik prisimenu gimtąjį Nemaitonių kaimą, prigludusį prie Švenčiaus ežero, atmintin pasibeldžia tos mielos neseniai mirusio poeto eilutės. Stoviu atsirėmęs į sodo pavėsinę ir deklamuoju:
O tėviške, aprūkęs lempos stikle,
praplyšus kojine, rugių šlitie,
kuodeli pakulų, sulos puodyne,
dūmeli vinguriuojantis dangun.
O tėviške, suskilus tėvo klumpe,
puodeli šilto pieno vakare.
Vaikystėje mamos ištiestas šilto pieno puodelis su naminės duonos riekele išliko visam gyvenimui. Prisimenu alkanus partizaninio karo laikus ir burnoje pajuntu ką tik iškeptos, dar šiltos duonos skonį. Tai ne iš miestelio parnešta supuolusi pirktinė, bet iš girnomis sumaltų šviežių rugių ant ajerų iškepta kvepianti duona. Prisimenu vaikystėje kaimo senoliai šnekėdavo, kad girnomis sumaltų rugių duona žymiai skanesnė ir skalsesnė negu pirktinė arba iškepta iš malūne sumaltų grūdų.
Tėvas kasmet pirmiausia spragilu iškuldavo kelias gubas anksčiausiai prinokusių rugių, padžiovindavo krosnyje ir girnomis sumaldavo. Mama iškepdavo ir, užtepusi sviestu, ištiesdavo man šiltos, dar garuojančios duonos riekelę. Ta vaikystės duona būdavo tokia skani, kad net pirštus aplaižydavau. Šilti atsiminimai užlieja krūtinę, ir išvystu save, dar mažą piemenuką, besiglaudžiantį prie šilto karvės šono.
O ausyse lyg gražiausia muzika skamba Nemaitonių vietovardžiai: Vaitkalnis, Lankelė, Strumeliai, Kasupys, Vertimai, Berniūniškės, Dubija, Dugneliai… Vieną ūkanotą vakarą, į sodo namelio langus įkyriai barbenant rudens lietui, mintimis perbėgau gimtojo kaimo laukais ir suskaičiavau apie penkiasdešimt vietovardžių.
Vaikščiodamas cementuotais sodo takeliais, šnabždu tuos mielus vardus: Lanka, Senovių revas, Kamša, Valkos, Dumblė, Rina, Papartynas…
Kokia laimė senu pagonišku vardu pašaukti pakalnėje čiurlenantį upelį, prie ežero riogsantį didžiulį akmenį, karklų prižėlusį raistą… Sėdžiu, šnabždu tuos nuo mažų dienų galvon įstrigusius vardus ir, atrodo, šnekuosi su seniai Anapilin išėjusiais protėviais: Seleniaus Bladu, Dragūno Jonu, Marčelio Macka, Morkūno Praniu… Prisimenu keletą vaikystėje girdėtų pokalbių nuotrupų:
– Vaikai, šiandien gyvulius ginkit į Papartyno revą, o mes eisime šienauti Žvirbliškių pievos.
Atsimenu, tėvas, surentęs tvarto priestatą, net kelis kartus ragino:
– Joneli, šiandien, parginęs karves, nubėk į Kamšos raistą ir parnešk karklų vytelių.
Tas vyteles tėvas susukdavo, pamirkydavo kūdroj ir, dengdamas stogą, prie kartelių, vadinamų prieraišais, pririšdavo šiaudus, kad vėjas nenudraskytų.
Vietovardžiai – tai iš proistorinių laikų atėję ta pačia kalba šnekėjusių žmonių laiškai. Gerbdami senolių atminimą, juos privalome išsaugoti ateinančioms kartoms. Juk šie vardai mus daugiausia ir sieja su protėviais, su krašto istorija. Jie kaip ir jaunystėje gegužinėse bei vakarėliuose skambėję linksmų dainų posmai:
Apibūdinsim mes biskį,
kas ten dedasi Klėriškėj,
pasakysiu vyrai štuką –
mergos mylį Gervaziuką.
Apibūdinsim ir tas –
Makaravičių mergas.
Kai jos šnapso išsivaro,
vakariuką tada daro –
yra sudėtinė sodžiaus gyvenimo, papročių ir būtovės dalis. Kas sukūrė tas eiles, niekas net nežinojo ir nesidomėjo, bet visi mokėjo atmintinai ir dažnai įvairiomis progomis padainuodavo.
Po sunkių darbų ir jaunas, ir senas traukdavo pasilinksminti. O jaunimas asloj prie žibalinės lempos, skambant akordeono muzikai ir dainoms apie Makaravičių mergas, iki devinto prakaito trypdavo polkas, valsus, kadrilius…
1968 metų pavasarį kolchozo lentpjūvėje tėvui pjūklas nupjovė dešinės rankos pirštus, ir aš po pavasario egzaminų sesijos kibau į ūkio darbus. Pirmiausia ruošiau gyvuliams šieną. Per dvi savaites su dalgiu nurėžiau Barkštinės pakrantę, sugrėbiau, suvežiau į daržinę. Prieš mokslo metus dar spėjau nukirsti ir miežius. Vasarą darbų nestinga. O kaimo vaikui suktis jų sūkuryje vienas malonumas.
Universiteto lietuvių kalbos katedra vietoj kraštotyros ekspedicijos, į kurią neišvykau dėl tėvo traumos, pasiūlė surinkti kaimo vietovardžius. Kiekvieną vardą pagal katedros reikalavimus užrašydavau į atskirą lapelį, sukirčiuodavau ir pateikdavau trumpą vietovardžio charakteristiką. Pasitardamas su tėvu, pasiklausinėdamas kaimynų, surinkau šešiasdešimt vietovardžių. Tada dar visi žmonės žinojo savo pievų, raistų, upelių vardus. 1968 metų studentiška vasara Nemaitonyse mano atmintyje ir išsaugojo tolimų protėvių atsiųstus laiškus.
Kadaise prieš keliolika tūkstančių metų Barkštinės kalną grybštelėjo slenkančio ledyno liežuvis ir paliko ilgą, gilų griovį, nuo neatmenamų laikų vadinamą Dubakeliu. Mat jo dugnu ėjo kelias. Iki kolchozų žmonės, brangindami kiekvieną dirbamos žemės pėdą, kalną suardavo ir apsėdavo. Važinėdavo ledynų padarytu keliu. Dubakelis buvo toks gilus, kad nesimatydavo nei vežimo, nei arklio. Girdėdavom tik ratų dardėjimą. Su vaikystės žaidimų drauge, sėdėdami ant akmens, klausydavomės ir spėliodavom: kas gi važiuoja? O kai prunkšdamas arklys kanopomis pradėdavo taškyti upelio vandenį, išvysdavome vežimą ir jame sėdinčius žmones. Tėvo atmintyje tiltas ant Alėcos stovėjo dar prieš Didįjį karą. Per karą sugriuvo ir niekam nerūpėjo, nes upelio brasta buvo negili ir vežimai lengvai pravažiuodavo. Tiltą pastatė prieš kelis šimtus metų, kai Alėcos reve pradėjo suktis malūnas. Mat užtvenkus upelį pakilo vanduo ir su vežimais žmonės negalėdavo pravažiuoti. Tų laikų, žinoma, niekas neprisimena. Tėvo vaikystėje prieš pat Didįjį karą seniausi kaimo žmonės dar buvo matę užtvankos ir ąžuolinės turbinos liekanų, į žemę sukaltus polius. Bet malūno jau ir tada niekas neatsiminė.
Bolševikai, privertę valstiečius bendrai dirbti žemę, tokias pakrantes pavadino nenaudojamais žemės plotais, tinkamais tik ganyti. Tai ir ganėme. O kadangi dėl kolchozo žemės niekam neskaudėjo širdies, žmonės važinėti pradėjo per kalną, šalia Dubakelio. Greitai Dubakelis prižėlė alksnių ir nuo Saulės užtemimo laikų juo niekas nevažinėja ir jau niekada nepravažiuos. Dabar Dubakelis – tamsus ir niūrus alksnių prižėlęs griovys be ratų dardėjimo, be mūsų, partizaninio karo vaikų, sentimentų, be… Ir ne tik Dubakelis, bet ir Barkštinės pakrantės taip užėjo alksniais, karklais, kad net pėsčiam neįmanoma prasibrauti. O keliolika metų nepjaunamoje, išsigimusioje pakrančių žolėje pinasi kojos ir žmogui, ir gyvuliui.
Už Alėcos, dešinėje Dubakelio pusėje, matosi alkakalnis, nuo senų laikų vadinamas Rūrakalniu. Kairėje nuo jo pro alksnių krūmą į Kunigo kalną atsišakoja mažai pravažinėtas šunkelis, nuvingiuoja ir atsiremia į Koplyčios kelią. Mano ankstyvoje vaikystėje seni žmonės dar prisiminė riogsojusias Koplyčios pamatų liekanas. Bet mus, vaikus, labiausiai masino ledynų iš Skandinavijos atvilktas didžiulis Lakštutės akmuo. Tai neįkainojama dievų dovana mūsų vargingam, nuošaliam kraštui. Prie Koplyčios kelio telkšantis riedulys buvo įspūdingo dydžio. Jo ilgis ir plotis siekė maždaug po penkis metrus, o aukštis – apie du su puse metro. Sunku būdavo mums, mažesniesiems, užsikarti, bet, užsikepurnėję ant pačio viršaus, pasijusdavome tokie svarbūs ir dideli lyg su tuo akmeniu būtume amžiams įaugę į gimtąją žemę. Kiek marų, karų ir badmečių matė Lakštutės akmuo, laukuose išsibarstę alkakalniai, bet stovėjo. Ir atrodė, niekas jų niekada neištrins iš mūsų kraštovaizdžio. Deja, įsisiūbavus akmenų sprogdinimo vajui, neatsilaikė ir šitas milžinas. Dinamitas riedulį sudraskė į gabalus. Žydiškėse pastatytas akmenų malūnas juos sutrynė, susmulkino, o savivartės išvežiojo į miestus, išpylė ant tiesiamų kelių.
Sovietiniais laikais niekam nerūpėjo nei kraštovaizdin įaugę didžiuliai akmenys, nei vieniši alkakalniai, nei karklų prižėlę raistai bei raisteliai, nei… Jie kliudė formuoti ariamos žemės plotus, ganyklas, ir juos šalino. Melioracija kultūrinėmis pievomis pavertė Kamšos raistą, Dugnelių, Bendrelių, Striumelių vienkiemius, daugelį mažų aplinkinių raistelių, vadintų skambiais pagoniškais vardais. Traktoriai Čebato raistelyje sumaitojo nedidelį, gražų piliakalnį…
Tik senesni žmonės kartais dar prisimena melioracijos subjauroto revo, raisto ar kalno vardą. Jaunesni, ar iš kitur atvykę, nežino nei to kalnelio, ant kurio apsigyveno, pavadinimo, nei pievos, kurioje riša karvę, vardo. Jiems tie upeliai, revai ir pievos – pilki ir bevardžiai. O juk žmonės, pamiršę savo vietovardžius, praranda ryšį su krašto istorija, kultūra ir protėviais…
Didžiausia Nemaitonių pieva Lanka prasideda už Alėcos revo. Statūs, alksniais apaugę skardžiai staiga lyg susitarę prasiskiria į abi puses, sulėkštėja ir atsiranda Lanka vadinamas slėnis. Nemaitonių Lanka tęsiasi iki horizonto. Už jos prasideda Ringailių Lanka. O toliau – Unkonių, Žiukiškių, Mockonių, Sepjoniškių Lankos. Alėcos upelio slėniuose daug Lankų ir Lankelių. O visoje Lietuvoje dar daugiau.
Parvažiavęs namo, žiūriu nuo Rinos kalno į lėtai per Lanką srovenančią Alėcą, į Bučionių miške dingstantį Stakliškių – Žiežmarių vieškelį, į… Ir vėl prisimenu Justiną Marcinkevičių:
Tai gražiai mane augino
laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai už rankos vedė
vasaros diena ilga.
Tai gražiai iš jų išaugo
vienas žodis Lietuva.
Ir tikrųjų Lanka mus, partizaninio karo vaikus, ir užaugino, ir dainų išmokė, o per pievą vingiuojantis kelias išvedė į žmones. Baigę mokyklas, akmenis vežiojančiomis savivartėmis išdundėjom į miestus, į universitetų auditorijas, į… Bet ir po daugelio metų jaunų dienų prisiminimai šildo krūtinę, žadina mielus sentimentus. Stovėdamas po didžiule laukine kriauše, kurios papuvusios grūšiukės vėlyvą rudenį būdavo didžiausias mūsų, piemenukų, skanėstas. Žiūriu į nušienautą pievą ir pradedu niūniuoti mano jaunystės metais dažnai skambėjusį posmelį:
Bet žvaigždutės paliko neskaitytos,
ir galbūt jų jau nieks nesuskaitys –
aš mačiau glamonėjo tave kitas,
ir aistringai bučiavo tave jis.
Mintyse vartalioju tuos posmelius, ir atrodo, kad dainuodamas Lankos vieškeliu su merginomis traukiu į vakarėlį. Vaikštau iki ašarų pažįstamais laukais ir prisimenu save, dar mažą Vaitkūnų pradžios mokyklos mokinuką, šviesią gegužės naktį per Somiliškių pievą, pro Šiurpakalnį pareinantį iš majavos. Einu basas ir gerai jaučiu gaivią, ką tik užkritusios rasos vėsą, prisimenu nusiklausytų giesmių žodžius:
Sveika Marija, motina Dievo,
iš dangaus duota naujoji Ieva.
Eidamas pro Šiurpakalnį, visada stengdavausi garsiai giedoti kokią nors šventą giesmę. Mat iš senų žmonių pasakojimų vis prisimindavau kadaise Selenio Amilkai ant Šiurpakalnio pasivaidenusią balta marška apsisiautusią žmogystą, ir per nugarą nubėgdavo šiurpuliukai. O Amilkai tada nuo išgąsčio įsimetė rožė, ir Uršos Mackus kelis kartus lakstė pas šaptūną net už Semeliškių. Užkalbėtas vanduo padėjo, bet nuo to laiko moteris visada dideliu lanku apeidavo Šiurpakalnį.
Viskas, ką regėjau alkanos vaikystės metais, išnyra iš atsiminimų rūko ir šildo krūtinę. Kartais rugiuose prie šulinio šmėkšteli išblukusi piemenaitės skarytė ir pasirašo eilėraščio posmelis:
Man jos vardą miškai atkartoja,
ir takelis nubėga laukais –
įsižiūriu ant akmeno stovi
piemenaitė lininiais plaukais.
Ir šiandien dar tebekvepia į saulę atgręžtuose Pakarailos revo šlaituose prisirpusios pirmos žemuogės.
Su vaikystės žaidimų drauge Damute dažnai bėgdavom į alksnyną uogauti. Paskui srėbdavom pienu užpiltas žemuoges. O kokios gardžios būdavo Polimų raiste peržiemojusios spanguolės. Pavasarį po pamokų, eidami iš Užuguosčio septynmetės, pasukdavom į raistą, rinkdavom ant samanų išsibarsčiusius raudonus spalgenų karoliukus ir smaguriaudavome.
Parvažiavęs į tėvų sodybą, vaikštau po kadaise basomis kojomis išbraidytas pievas ir raistelius, dairausi ir nematau akmens, ant kurio sėdėdavau, ganydamas gyvulius, ir, švilpaudamas alksnine piemens dūdele, žiūrėdavau į gražų upelio vingį, kurį jau seniai ištiesino melioracija… Žiūriu ir sielojuosi, kad mielo vaikystės kraštovaizdžio jau neparodysiu nei savo vaikams, nei vaikaičiams, nei… Tik Švenčiaus ežeras su nuskandintu senųjų dievų aukuru, tik vandenin subridę meldai ir ajerai vis dar tebeošia senąsias protėvių legendas.
Vaikystės ir jaunystės sentimentų pavedžiotas gimtojo kaimo laukais pareinu į tėvų sodybą. Atsisėdęs po šimtametėmis liepomis, klausausi medžių ošimo ir eiliuoju:
O Švenčiuj, kur aukuras nuskendęs,
atsispindi mėnesio šviesa –
seka seka protėvių legendą
vaidilučių nemari dvasia.

Jonas Staliulionis

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook2Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Krašto šviesa metų kloduose. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *