Vasaros saldumas

Karšta ir saulėta ryški vasaros diena… Su kuo ji jums asocijuojasi?
Su ledų smaguriavimu, skaniomis uogomis? Su besiganančiais pūkų debesimis žydrynėje, jūros gaiva ar šviežiai nupjautos žolės kvapu? Su žole, žaliausia iki tolių mėlynų, su pačiais gražiausiais ir kiekvienąsyk nepakartojamais saulėlydžiais, su linksmu ir nuoširdžiu vakarojimu lauke gerų draugų apsuptyje?..
Manau, vasaros tema – visiems artima, ir asociacijų gali būti – na, net nežinau, turbūt tiek, kiek ir žmonių.
O man vasara dar ir saldi. Saldi – šviežiu medučiu. Saldi uogomis, kurias labai mėgstu, juk protingi žmonės kalba, kad sauja uogų kasdien senatvę veja tolyn, dovanoja vitaminų miksą ir užkerta kelią baisioms ligoms.
Ech… tikros miško žemuogės, suvertos ant smilgos, mmm… Ar dar pamenate jų skonį? O braškės – tiesiai iš močiutės daržo? Na, taip, taip, jau girdžiu prieštaraujančius, kad taip negalima, žinoma, jas reikia kruopščiai nuplauti. Mėlynės, nuo kurių gražiai ir pats pamėlynuoji. Saldžiosios miško ar sodo avietės, dar ir vyšnios, trešnės, serbentai, agrastai, korintos, bruknės, lietuviškieji kiviai – aktinidijos, ir dar daug daug uogų uogyčių, kurių gal net ir ragavę nesame. Tik gaila, kad jos taip trumpai mus tedžiugina.
Bet išeitis yra! Norint išsaugoti vasaros skonį, galima uogas užšaldyti arba sutrynus, sirupu užpylus, išvirus – į stiklainėlius susidėti. Ir šaltą žiemą ar niūrų rudenį mėgautis vasaros prisiminimais skanaujant uogienes.
Sveikos mitybos specialistai ir sveikos gyvensenos propaguotojai, žinau, nepritartų tokiam smaguriavimui, juolab kad dažniausiai konservuojame su cukrumi, vitaminų taip lieka minimaliai. Bet tie, kurie linkę kopinėti ir ragauti visus gyvenimo skonius, tie, kuriems artimo su meile išvirta uogienė – puikiausia dovana, tie, kurie dar gali sau leisti neskaičiuoti kalorijų ir neįsivaizduoja gyvenimo be blynų su uogiene, tie žmonės pritars – smagu išsaugoti vasaros saldumą, juo mėgautis žiemą ir dar draugams dovanoti!
Kaip tai padaryti, receptų šiais laikais galima rasti ir internete, ir receptų knygose, ir pasiklausinėjus mamų ar močiučių sužinoti, arba – patiems sukurti! Paprasta braškių ar aviečių uogienė nelabai ką tenustebintų, bet ar ragavote kada „mandresnio“ skonio uogienių? Pvz., rabarbarų ir apelsinų, braškių – rabarbarų, bruknių – kriaušių, šermukšnių – obuolių ar dar didesnių keistenybių?
Aš nesilaikau receptų paraidžiui, mėgstu pati sugalvoti ir eksperimentuoti, todėl ir uogienių srityje mėgstu eksperimentus. Pvz., virdama obuolienę pridedu ne tik cinamono, puodan keliauja ir gvazdikėliai, ir anyžių žvaigždutės, ir net… pipirai! Sakysite, kas ją valgo? Bet visa mano eksperimentinė obuolienė būna iškabinta ir išgirta, nelieka kitiems metams.
Šiemet eksperimentą dariau iš rabarbarų ir apelsinų – skanumo skani gavosi, tik spalva, švelniai tariant, šiaip sau. Supratau, kad kitąkart apelsinų reikėtų daugiau gražesnei uogienės spalvai išgauti.
Ir dar vieną kitokią uogienę šiemet pabandžiau pasigaminti – šermukšnių, ot! Sakoma, kad šermukšniai – vitaminų bomba! Lietuvoje šermukšnių medžiai laikyti meilės ir vaisingumo simboliu, tikėta, kad jie turi galią apsaugoti namus nuo apkalbų ir kitų negandų. Uogų sudėtyje yra B grupės vitaminų ir vitamino PP bei A, įvairių mikroelementų. Šermukšniuose esantys pektinai yra svarbūs kraujo darybos procesams; jie taip pat padeda pašalinti iš organizmo angliavandenių perteklių. Tai natūralus antibiotikas – rūgštys stabdo grybelių, pelėsių ir bakterijų augimą.
Kas nebijo minimalaus kartumo – tam turėtų patikti. Bent jau man nepavyko visiškai „išmušti“ šermukšnių kartumo. Jau pernai įsitikinome, kad nėra ko laukti pirmųjų šalčių, jog galėtume prisirinkti šermukšnio uogų, pilnai prinokusių ir, šaltukui pakandus, kartumą pametusių – likom it musę kandę, nes paukščiai pirmesni uogeles susirinko.
Todėl, kai šiemet šermukšniai jau nusidažė tokia gražia spalva, nusprendėme nebelaukti, ir pabandyti šermukšnių uogienę pasigaminti. Porą parų panokintos, pašaldytos kameroje per naktį, nuskabytos, perrinktos ir nuplautos – drauge kompanijoje su obuoliais – atsidūrė puode. Ir gavosi… labai pikantiška, skani, su minimaliu kartumu – liuks uogienė!
Visiems – saldžių ir įvairių vasaros prisiminimų, uogienėmis virtusių!
Alma D.J.

Rubrikoje Pasaulis iš arti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *