Serbentinės klojimas gyvuoja!

Serbentinės klojimas gyvuoja,
Kvepia šienas ir širdžiai smagu,
Susirinkę kaimynai, vaikai ir anūkai
Džiaugsis dvyliktą kartą teatru!
Vėtrungė čia kasmet suboluoja
Ir suskamba aplinkui daina,
Kiemas didelis – daug čia mūs suvažiuoja,
Pasitinkam visus su medum ir gira!
Paslaptingosios durys klojimo
Tarsi vartai artistams į sceną,
O žiūrovams į salę užtemdytą
Stebuklingame Palių miške!
Pasitikti visus kolektyvus
Audringais plojimais kviečiam Jus.
Tegul šienas būna Jums minkštas
Tik užmigt nepatariam, nes…

… Kai pavargsim skanios šiupininės
Ir kieme paklegėt pakviesim visus,
O paskui atgal į klojimą –
Gal nakvot kam ūpas jau bus?

(Tautvydas Vencius)

Šiais žodžiais, skirtais Serbentinės klojimui, pasitikome 12 -tąjį klojimo teatrų festivalį – „Vėtrungė 2017“. Festivalį jau tikrai pelnytai galima vadinti tradiciniu, pritraukiančiu didelį būrį žiūrovų, kurių ištikimybę teatrui įrodė atvykimas itin lietingą dieną. Gera nuotaika visus užkrėtėme dar abiejomis kojomis nespėjus įžengti į kiemą. Juokavau, kad kviečiame visus užsiregistruoti palapinėje, o ten, žinoma, ne registracija, bet gira, sūris, vietinių aktorių surinktas medus… Laimė, kad visiems klojime vietos užteko, bet įsitaisyti teko ir ant šieno, ir prie šieno, ir net po šienu… Taip taip, vos tik daugkartiniai festivalio vedėjai Tautvydas Vencius ir Rimgailė Vyšniauskaitė paskelbė pradžią, iš po šieno išlindo dar klojime neregėtas personažas – Serbentis (personažą įkūnijo „Vėtrungės“ teatro aktorius Vytas Davidavičius), kuris prisistatė esąs Serbentinės kaimo senoji ir geroji dvasia. Čia pat Serbentis atskleidė ir Serbentinės kaimo pavadinimo kilmę. Pasirodo, aplinkui visada augo daug raudonųjų serbentų krūmų, kurių šiomis dienomis jau mažai galime rasti… Serbentis pasirodė su kilnia misija – paliko visiems kolektyvams dovanų, o paskui – kur buvęs kur nebuvęs – vėl dingo… Tikimės Tave, Serbenti, sutikti ir kitais metais!
Festivalį atidarė ir sveikinimo žodžius tarė, padėką ir didžiulį šakotį režisierei A. Lukjančuk įteikė LR Seimo nario Andriaus Palionio padėjėja Valė Petkevičienė. Geros nuotaikos, įsimintino renginio linkėjo ir seniūnas Algis Aliukevičius, visus aktyviai kvietęs į „registracijos palapinę“.

Algis ir Asta Stadaliai su pagalbininkais. Sriuba beveik išvirta…

Po netikėtos visiems festivalio pradžios ir, jau gerai klojime įsitaisius, atėjo laikas prisiminti, ko išties susirinkome – žiūrėti spektaklius. O pirmieji buvo VšĮ Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro dramos studijos „Arka“ aktoriai su režisiere Rima Žostautiene priešakyje. Vadovė su „Arka“ jau daugiau kaip 20 metų. Šiemet kolektyvas nustebino ne tik nauju spektakliu (pagal Liudvikos Didžiulienės „Paskubėjo“), bet atsivežė ir gyvos muzikos atlikėją – bardą, džiuginusį romantiškomis, o jau po festivalio – visiems gerai žinomomis dainomis… Beje, kolektyvas išties muzikalus, ankstesniais metais viena kolektyvo narė užgrodavo akordeonu.
 Po jų dzūkiška šnekta apie kaimo gyvenimą prabilo Trakų kultūros rūmų Dusmenų padalinio dramos kolektyvas, suvaidinęs pačių kurtus sceninius vaizdelius „Mūsų kaimo problemos“ (režisierė Rima Karsokienė). Puikiai atskleistas ir kasdienis kaimo gyvenimas, ir jo šiuolaikiniai netikėtumai. Pakalbinta režisierė teigė, kad Dusmenyse teatro mylėtojų ir artistų netrūksta – kolektyve pagal situaciją pasikeisdami vaidina net 15 mėgėjų!
Visus itin smagiai nuteikė festivalio naujokė, mūsų krašte pirmą kartą apsilankiusi Pakruojo kultūros centro Rozalimo skyriaus teatro grupė. O jų apsilankymas ne toks ir atsitiktinis. Vienas aktyviausių kolektyvo narių – Ernestas Šlivinskas, Naujosios Ūtos kraštietis, buvęs gyventojas, „nutekėjęs“ į Pakruojo kraštą, kur dabar ūkininkauja. Režisierė Danutė Juškienė su kolektyvu išradingai pastatė Kazio Sajos „Džinsus“. Pagrindinis spektaklio atributas – šaldytuvas. Kurgi beveši tokį rekvizitą iš Pakruojo – radome vietoj, o spektaklyje sukinėjęsis meistras veiksmo metu šaldytuvą ir sutaisė… spyriu į jo šoną. Vėliau meistrelis juokavo, kad svarbiausia žinoti, kurion vieton įspirti.
Trims kolektyvams praūžus klojimo scenoje, vedėjai paskelbė pertrauką pagal pradžioje padeklamuotus žodžius: Kai pavargsim, skanios šiupininės ir kieme paklegėt pakviesim visus…! Pertraukos laikui kaip užsakyta, o gal Serbenčio užburta – nustojo lyti, todėl kieme klegėti buvo vienas malonumas. Čia itin skanios, ant kelmo virtos sriubos paruošė Algis ir Asta Stadaliai. Jie seni festivalio ir kitų Naujosios Ūtos švenčių draugai, puikūs kulinarai.
Papietavus, kieme pasibuvus, nespėjusiems pasisveikinti – pasilabinus vėl atgal į klojimą kvietėme festivalio naujienai – knygos „Čia mūsų pėdos“ pristatymui. Vytautas Degutis – mokytojas, kraštotyrininkas, fotografas, dainų kūrėjas ir šios knygos autorius. Kviesdamas į klojimo sceną Vytautą pristačiau jo paties žodžiais:
Ne kompozitorius, aš – ne poetas,
Ne Povilaitis gerbiamas visų,
Aš tarpe jų visai neieškau vietos,
Aš toks esu, koks aš esu.
Nenoriu lipt ant kalno Ararato,
Nėra minties pakilt virš jūs visų,
Nesiveržiu ir nesiekiu Visatos,
Aš toks esu, koks aš esu.
Knyga išties gausi savo turiniu – tai enciklopedinės žinios apie Naujosios Ūtos seniūnijos moksleivių ir jų tėvų gyvenimą 1958 – 2015 metų laikotarpiu, pateiktos istorinės žinios apie seniūnijos kaimų atsiradimą nuo pat 1744 metų, autentiškos mokyklos laidų nuotraukos, sportiniai pasiekimai, kultūrinis gyvenimas… Ne veltui autorius sakė ir knygoje rašė: „Manau, kad čia suras tinkamos medžiagos kraštotyrininkai, etnografai ir istorikai, kad ši surinkta informacija palengvins būsimojo Naujosios Ūtos metraštininko darbą“. Parašyti, anot Vytauto, buvo galima ir daugiau, bet visada netrūko veiklos, įvairių pomėgių, o ir darbas parduotuvėje atima daug laiko, todėl ir kai kuri knygai reikalinga medžiaga bei atsiminimai buvo renkami su pagalbininkais. Čia pagelbėjo ir šiuolaikinės technologijos, socialiniai tinklai. Štai „Facebooke“ Vytautas draugauja ir bendrauja beveik su visais kraštiečiais, nepamiršdamas ir tų, kurie išvyko į kitus kraštus.

Tautvydas Vencius ir Vytautas Degutis. Pokalbis apie knygą „Čia mūsų pėdos“.

Negaliu nepaminėti, kad Vytautas – ir 40 dainų autorius. Ir ne tik teksto, bet ir muzikos, o natos taip pat publikuojamos knygoje, todėl norintys ir gebantys groti gali pamėginti… O pats autorius, pritardamas sau akordeonu, klojime susirinkusiems taip pat padainavo dainą „Aš toks esu“ (dainos ištrauka – aukščiau). Šis kūrinys ir jo atlikimas sulaukė itin audringų aplodismentų!
Po pristatymo Vytautui Degučiui dėkojo ir didelį bei reikšmingą darbą atlikus dėkojo, sveikino Seimo nario A. Palionio padėjėja V. Petkevičienė, įteikusi jam kartu su šviesios atminties Juozu Palioniu parašytą knygą „Čia Nemunas vingiuoja“. Seniūnas A. Aliukevičius taip pat džiaugėsi knyga apie Naujosios Ūtos kraštą ir išreiškė viltį, jog ji prisidės prie seniūnijos vardo garsinimo ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. O kodėl gi ne? Juk kiek žemiečių emigracijoje… Ši knyga jiems puiki dovana. Beje, pirmas knygos tiražas jau „iššluotas“…
Po netradicinio festivalio intarpo, grįžome prie teatrinės programos. Toliau pasirodė mūsų kraštiečiai – Prienų kultūros ir laisvalaikio centro artistai. Prieniečiai su režisiere Alma Vaišniene parodė premjerinį spektaklį „Kalboje – tautos kilimas“ (Vydūnas). Vydūnas – kitąmet vyksiančios Dainų šventės autorius, bet atrankos į šventę ne už kalnų, todėl kolektyvas jau stropiai padirbėjo. Visus sužavėjo įkvepiantis spektaklis, ori artistų laikysena, išmoningi režisierės sceniniai sprendimai.
O kaipgi be šventės šeimininkų? Naujosios Ūtos teatras „Vėtrungė“ parodė Petro Cvirkos „Kurpes“. Šio spektaklio premjera įvyko jau balandžio mėnesį Elektrėnuose, tačiau seniūnijos žiūrovams jis parodytas pirmą kartą. Visiems puikiai pažįstami „Kurpių“ personažai puikiai atgijo klojime, sulaukė gausių plojimų.
Festivalį baigė Elektrėnų kultūros centro dramos kolektyvas. Elektrėniškiai – tikri ,,Vėtrungės“ veteranai – dalyvavo jau 11 kartą. Šįkart kolektyvas su režisiere Nijole Skorubskiene parodė Izabelės Lukošienės „Per durną galvą kojom nepakajus“. Čia veiksmo netrūko – ir telefoniniai aferistai, ir apgauta moterėlė su anūke, ir liaudyje vadinami „bomžai“, o galiausiai tvarką įvedusi policija… Juokinga, bet kartu pamokanti istorija.
Lietus vis lijo ir lijo, bet žiūrovai liko ištikimi, niekur nepabėgo, mėgavosi puikiais spektakliais, sutartinai teigė, kad šį Aldonos Lietuvininkienės sodyboje esantį klojimą gaubia ypatinga aura. Dėkodama festivalio dalyviams Prienų KLC direktorė Virginija Naudžiūtė sakė čia atvykusi pirmą kartą, tačiau legendas apie klojimą girdėjusi jau seniai… Jai pritarė ir Prienų r. savivaldybės kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis, tiesa, lankęsis čia jau ne vieną kartą ir patikinęs, kad kasmet būna tik smagiau.
Baigiamąjį žodį tarė festivalio pagrindinė organizatorė ir „siela“, Naujosios Ūtos mėgėjų teatro režisierė Anelė Lukjančuk. Ji padėkos žodžius tarė visiems susirinkusiems žiūrovams, artistams bei Prienų rajono savivaldybei, Naujosios Ūtos seniūnijai už visokeriopą pagalbą. Labiausiai Aneliukė dėkojo savo teatro aktoriams, kurie, anot jos, buvo pasiruošę viskam, kad tik festivalis įvyktų. O kaipgi jis gali neįvykti? Šitiek draugų susirenka, pasijuntame tarsi giminės tokiame būryje… tad išsiskiriant, prieš kelionę namo, bendrai ir užtraukėme „Giminių“ dainą. Tegul visi žino ir girdi – Serbentinės klojimas gyvuoja!
Tautvydas Vencius
„Vėtrungės“ teatro aktorius

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook4Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Seniūnijose. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *