Švaistūnas – geriau nei gašlūnas ar palaidūnas

Veik lygiai prieš du mėnesius, birželio 21 d., viešojoje erdvėje pasirodė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio Ramūno Karbauskio pareiškimas, aiškinantis, esą būtina mažinti šalies biudžeto asignavimus didumai valdžios institucijų, išskyrus gynybos išlaidas. Tąsyk buvo paminėta, kad Kultūros ministerijai nurodyta išlaidas 2018 m. susimažinti 17,4 mln. eurų, tai sudaro dešimtadalį šiemetinio ministerijos biudžeto. „Mes iš tikrųjų labai norėtume, kad kultūros finansavimas niekaip nebūtų siejamas su alkoholio prekyba ar tabaku, bet, žinant prognozes, kad mes netrukus galime susidurti su dar viena krize, ekonomikos krize pasauline, tai tokiu atveju mes girdime ir priimame tai, kad mes turime palūkėti su savo norais tai sieti tik su biudžeto procentu“, – it koks Nouriellis Roubinis (amerikiečių ekonomistas, gana tiksliai nuspėjęs JAV finansų sistemoje 2008 – 2010 m. kilsiančią krizę) pranašavo tada p. Karbauskis.
Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad kultūros asignavimų apipjaustymo tikslas yra šiek tiek kitoks ir su p. Karbauskio pranašaujama krize turi mažai ką bendra: portalo 15min. žinia tada sakė, kad valdantieji sukurpė planą, pagal kurį Vyriausybė visoms ministerijoms, išskyrus Krašto apsaugos, pasiūlė nusirėžti 616 milijonų eurų ir juos sumesti į bendrą „pokyčių krepšelį“. Seimo kuluaruose kai kurie seimūnai „pokyčių krepšelį“ buvo spėję pavadinti „Karbauskio krepšeliu“, iš kurio Kultūros komiteto pirmininkas galėtų rieškučiomis semti pinigus ir dalinti juos geriems darbams. Beveik kaip Viktoras Uspaskichas Kėdainių „Ledų šventėje“. Tik Kėdainiuose buvo ledai – „baika“, o „Karbauskio krepšelis“ turėjo būti labiau panašus į Europos Sąjungoje dabar vykdomą Jeano Claude’o Junckerio „investicijų planą“.
Nežinau, kaip dėl krizės pranašysčių pagrįstumo, tačiau šiai p. Karbauskio pozicijai dėl biudžeto asignavimų naudojimo turėjo paploti diduma šalies ekonomistų – monetaristų. Nesvarbu, kad Miltono Friedmano pasekėjų Lietuvoje įtaka yra daug labiau sumažėjusi už buvusią bent prieš penketą metų.
Tai štai. Tačiau beveik lygiai po poros mėnesių p. Karbauskis, kalbinamas interneto portalo „Delfi“, pareiškė, kad didžiulė problema valdantiesiems, negalintiems įvykdyti savo prieš rinkimus duotų pažadų, yra Lietuvos fiskalinės drausmės įstatymas. Vyriausiojo valstiečio požiūriu, dėl apribotų Vyriausybės galių pasišvaistyti pinigais tūkstančiai Lietuvos žmonių emigruoja.
Šis įstatymas, pagrįstas pagrindinėmis ES Stabilumo ir augimo pakto nuostatomis, kurių Lietuva privalo laikytis pagal Europos Sąjungos stojimo sutartį, draudžia didinti viešųjų finansų išlaidas, ūkio dinamikai per keletą metų nepasiekus tam tikrų augimo rodiklių, taip pat neleidžia viršyti viešųjų finansų deficito rodiklio, o atsiradus didesnėms pajamoms į biudžetą reikalauja subalansuoti viešųjų finansų pajamas ir išlaidas, perviršį naudojant labai konkretiems poreikiams. Kitaip tariant, vos per du mėnesius p. Karbauskis paskelbė, galima sakyti, du vieną kitam prieštaraujančius požiūrius, palikdamas mums spėlioti, kuris yra tikresnis ir „arčiau dūšios“. LVŽS lyderio politinės veiklos koordinačių sistema (net dvimatė) akivaizdžiai sutrikusi ir reikalauja rimtų korekcijų.
Galėtume spėlioti, kad tiems politikams, kurie savo veikimo lauką įsivaizduoja kaip žaidimą smėlio dėžėje, anksčiau ar vėliau tikriausiai ateina neišvengiamas noras pasišvaistyti valstybės pinigais geriems norams. Viliojančių pavyzdžių yra: iki 2008 -tųjų pabaigos socialdemokratai buvo taip nučiulpę šalies iždą, kad keletą metų, norint suvesti viešųjų finansų galus, jų įpėdiniams konservatoriams teko skolintis beprotiškai brangiai. Ir kas iš to? Viena didžiausių to meto švaistūnių socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė šiandien – viena geidžiamiausių politikių, gal net pretendenčių į prezidento pareigas 2019 -tųjų rinkimuose. Lietuvių atmintis gana trumpa: geru žodžiu minimi tie politikai, kurie davė čia ir dabar, o ne tie, kas atėmė ar mažino. Kokia kaina – nusičiurkšt. Be to, lietuvių kalboje švaistūnas – tai ne gašlūnas ar palaidūnas.
LVŽS partnerių koalicijoje – socialdemokratų – požiūris šiuo klausimu yra labai svarbus. Nors jiems, būnant valdžioje, tradiciškai užeina noras pasišvaistyti, tačiau praėjusią kadenciją šiuos panižimus sugebėjo suvaldyti prezidentė Dalia Grybauskaitė, šiek tiek ir finansų ministras Rimantas Šadžius, kuris ES siekė būti respektabilus politikas, su kuriuo kolegos sveikinasi.
Neatmetu galimybės, kad p. Karbauskio idėja šiek tiek deformuoti fiskalinės drausmės rėmus jo LVŽS pionierių būryje patiks nemažai daliai bendražygių. Tačiau galų gale nuo tokios beprotybės turėtų sulaikyti kiti saugikliai – Prezidentė, ekonomistų bendruomenės dalis. Pagaliau – Briuselis. Jeigu neliks nieko kita.

Rytas Staselis

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook2Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Politika. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *