„Septyni Nemunai neša tėviškę mano“

Birštonas – Jurgio Blekaičio tėvo gimtinė

Ar dar bepamena, tėviškės vėjas?
Ten, krante, po gluosniu žaliuoju,
Su juo aš gyvas, su juo žaliuoju
Ir su vėjais lenkčių einu kaip ėjęs,
Atsimušdamas Nemune.
Jurgis Blekaitis

Teatrologas, režisierius ir aktorius, poetas, vertėjas ir kritikas Jurgis Blekaitis gimė 1917 m. liepos 8-ąją Suomijos miestelyje Kelomeki. Tėvai gyveno Peterburge, ten tik atostogavo. Bet greitai bolševikų revoliucijos įvykiai Blekaičius paskatino grįžti Lietuvon. Šeima buvo apsistojusi tėvo gimtinėje Birštone.
1935 metais baigęs Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją Jurgis Blekaitis Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose studijavo lietuvių ir prancūzų kalbas bei literatūras ir slavistiką. Jis buvo aktyvus Balio Sruogos Teatro seminaro ir Algirdo Jakševičiaus dramos studijos narys. Vilniaus universitete įsteigus Teatro mokslo ir meno katedrą, išklausė keletą papildomų kursų ir, 1943-iaisiais apgynęs darbą „Algirdo Jakševičiaus teatro menas“, gavo teatrologo diplomą. Jau studijų metais Blekaitis ne tik vaidino, bet ir režisavo – „Vaidilos“ teatre pastatė spektaklį pagal A. de Miusė „Marianos kaprizus“, gerai įvertintą ir žiūrovų, ir kritikų. Nuo 1940 -ųjų jis buvo ir aktorius, ir režisierius Vilniaus valstybiniame, vėliau „Vaidilos“ teatruose.
1944 metais Jurgis Blekaitis pasitraukė į Vakarus. Iš pradžių gyveno Vokietijoje, nuo 1949 -ųjų –JAV. Kaip ir dauguma išeivių, pradžioje duoną pelnėsi iš įvairių darbų fabrikuose, sandėliuose, parduotuvėse. Nuo 1956 -ųjų trisdešimt metų išdirbo JAV informacinės agentūros „Amerikos balsas“ lietuvių skyriaus redaktoriumi (pradėjęs ten dirbti 1952 m. kurį laiką buvo laisvai samdomas darbuotojas).
Gyvendamas emigracijoje J. Blekaitis pastatė 14 spektaklių – su lietuvių teatro trupėmis režisavo vaidinimus Čikagos, Monrealio lietuvių teatruose bei Naujajame Niujorko rusų teatre.
Poetu Blekaitis savęs nelaikė, bet paragintas pripažinto žodžio meistro Henriko Radausko išleido eilėraščių rinkinius „Vardai vandenims ir dienoms “ (1954 m.) ir „Rudens ritmu“ (1979 m.). Jis paskelbė nemažai literatūros ir teatro kritikos straipsnių, bendradarbiavo išeivijos spaudoje: „Metmenyse“, „Aiduose“, „Literatūros lankuose“, „Margutyje“, yra išvertęs Č. Milošo, V. Šekspyro, J. Brodskio, A. Achmatovos ir kitų žinomų poetų kūrybos.
Lietuvos kultūros ir teatro istorijai svarbi J. Blekaičio studija „Algirdas Jakševičius – teatro poetas: iš Lietuvos teatro praeities“ (1999 m.), literatūros istoriją jis praturtino atsiminimais apie B. Sruogą, H. Radauską (knygoje: „Radauskas: apie kūrybą ir save“ (1994 m.), parengė pomirtinį Henriko Radausko poezijos rinkinį (1978 m.).
Jurgis Blekaitis mirė 2007-ųjų birželio 25 d. JAV, Vašingtono priemiestyje.
Poeto žmona Gražina Blekaitienė turtingą J. Blekaičio archyvą perdavė Maironio lietuvių literatūros muziejui. Rinkinyje – eilėraščiai, straipsniai, gyvenimo įvykius, rūpimus dalykus, išgyvenimus atskleidžiantys laiškai, įvairūs dokumentai ir nuotraukos. Vienoje iš jų – Jurgis Blekaitis su šeima: tėvu Adomu, mama Elena, seserimi Elžbieta ir broliu Viktoru 1933 m. Birštone – pas gimines jis leisdavo visas vaikystės vasaras. Su žmona Gražina ir seserimi Elžbieta kurorte Blekaitis lankėsi ir 1991 -aisiais. „Birštonas buvo laisvė, draugai, linksmos žaidynės, vėliau – meškerė, nerūpestingos saulėtos dienos“, – rašė poetas. Tų gerų, gražių dienų prisiminimai ir jų ilgesys suskambo eilėraščių cikle „.Septyni Nemunai“. Į Jurgio Blekaičio eiles atsigręžiame kaskart, kai prireikia poetiško žodžio apie Birštoną, Nemuną ar net didžiausią žvejų laimikį šamą.
Nepamirštas ir Jurgio Blekaičio šimtmetis. Vienas iš Birštono viešosios bibliotekos projekto „Po žvaigždėtu vasaros dangum. Literatūriniai vakarai Birštone 2017 m.“ renginių buvo skirtas Birštono žemės žmogui J. Blekaičiui. Turiningais jo gyvenimo ir kūrybos takais jautriai, pagarbiai ir su meile vedžiojo aktorius Andrius Bialobžeskis ir fleitininkas Vytautas Sriubikis. Jų dėka vakare pakvipo ir Nemunu, ir pušimis. Poetui Jurgiui Blekaičiui būtų patikę: atmena ir tėviškė, ir jos vėjas.
Genovaitė Mačiūtė
Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.
P. S. Už straipsnyje pateiktas žinias autorė dėkoja Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus darbuotojoms.

 

Jurgis Blekaitis

SMĖLIS BIRŠTONO KAPUOSE

Ten valandų nebuvo — tik amžiai.
Ir tik nepavargstančios skruzdės — sekundės.
Jos pureno lengvutį dzūkišką smėlį,
kuriame kadais pilį virš protėvių kaulų lipdžiau.
Baltino kaulus sekundės ir vertė jas smiltimis.
O iš smiltelių kalės nauji kauleliai,
o iš dulkelių tėvas atėjo ir aš.
Dabar ir aš atsigulęs klausau,
kaip lengvakojis vėjelis
sušiurena smėlį virš mūsų pailsusių kūnų,
kaip jį nusiveja vaiko vikri pėda.
Klausau, kaip sunkiai sueina seniai,
vėl atsinešę vieną iš savo tarpo.
Kai smiltys sušyla, žinau: žemuogės sirpsta.
Kai liūtys skalauna mane, žinau: ruduo.
Kai šaltos čiurkšlės sunkias nuo tirpstančio sniego,
žinau: upėje grūdas galingi ledai.
Kai palengvėja žemelė ir, rodos, vėl imsiu kvėpuoti,
pienės vėl žydi, žinau,
ir jų pūkeliai
neša mane pavėjui, neša tolyn.

 

SEPTYNI NEMUNAI

Septyni Nemunai
ilgesį mano supa linguoja.
Pažvelgsiu nuo kalno plačiai į šalis –
– ten, slėny, galingom sidabro rankom
septyni Nemunai neša tėviškę mano,
neša beržus ir žydinčias liepas,
neša glėby ir palikti negali,
nueina ir grįžta,
ir grįžta septynis kartus.
Vėl atklysta nuo tavo žydrų akių,
Dzūkija, motina mano,
sirpstančių žemuogių kvapas
ir sako – manęs niekuomet nepamirši.
Grįžulo ratais aukštam danguje vainikuota,
Paukščių taku nužengusi žemėn, kaip nuotaka,
tu pušimis puošni, ne palmėm, ne perlais.
Ne derliumi, tu daina išdidi ant smėlio kalnelių,
tu nemunais – ežerais sužiurus graudžiai ir mįslingai,
prosenių numylėta, artojų ant rankų nešiota,
vargų varguolėle.
Į tavo smėlį, motin, šiandien grįžtu širdimi,
lūpomis – puolu…

 

NEMUNO VĖJAS

Nebeatsimenu Nemuno vėjo –
Skonis koks, palietimas, kvapas?
Ar ne jisai kvepėjo
Vyniniais lapkričio lapais
Vėlinių vakarą? Ir jis mane –
Ar dar bepamena, tėviškės vėjas?
Ten, krante, po gluosniu žaliuoju,
Su juo aš gyvas, su juo žaliuoju
Ir su vėjais lenkčių einu kaip ėjęs,
Atsimušdamas Nemune.

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Krašto šviesa metų kloduose. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *