Rinkėja

Tegul tai tik prietarai ar pajautimai. Bet moteris – juk tai toks sutvėrimas, kuris pasaulį geriausiai mato širdimi, savo jausmais ir tais paslaptingais šeštaisiais pojūčiais. Ne veltui mes kartais vadinamos raganomis, turinčiomis žodžiais neapibūdinamų galių!
Jaučiu, kad per garsiai arba per daug visiems kalbėjau apie savo svajones ir ateities vizijas. Vietoj to, kad jos pildytųsi ir materializuotųsi, kažkodėl buvo pradėjusios byrėti…
Tie, kurie nėra tikrieji draugai ir gero linkintys, gal, į akis šypsodamiesi, linkėjo blogo. O gal kad ir kaip nesmagu būtų apie tai galvoti ir, tuo labiau, pripažinti, gal ir pati kam nors ne itin gero palinkėjau ar tyliai pasidžiaugiau kito nesėkme. Arba taip Dievai pokštauja ir krečia išdaigas: tu, žmogau, svajok, planuok, tikėkis, o štai – šast vienu mostu – ir griūva svajonių pilys…
Bet aš nepasiduosiu! Surinksiu visus šipuliukus, visas alei vienos duženas, šukes ir trupinius iki dulkelės! Aš moku rinkti ir susirinkti. Aš lyg archajinis reliktas – rinkėja. Surinkusi viską į krūvą, vėl įpūsiu gyvastį ir tikėjimą ir išbursiu, kad iš mažų, vos rusenančių žarijų įsiliepsnotų tikras svajų įsikūnijimo laužas. Tik dabar jį saugosiu ir slėpsiu nuo pašaliečių, besidedančių gerais, idant pikta akis nenužiūrėtų, ar iš pavydo ko bloga neprilinkėtų. Dar visiems kuo dažniau nuoširdžiai linkėsiu, siųsdama tuos linkėjimus į visas keturias pasaulio puses, būti sveikiems ir laimingiems. O kad mano svajos liepsnotų ir šildytų mane išsipildymo lūkesčiais, reikės įpūsti oro – įgarsinti jas. Sau. Nes tai – mano. Mano gyvenimas ir mano svajonės.

Alma D.J.

Rubrikoje Pasaulis iš arti. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *