„Praplaukė gyvenimas kaip Nemunas pro šalį“, –

šypsodamasis sako gražų 75 – tąjį savo gyvenimo rugpjūtį per Žolinę pasitikęs Justinas Beleška iš Kampiškių.
Kai asfaltuotu miško keliuku pirmą kartą eini iki šio svetingo šeimininko sodybos, čia pat ir suabejoji – ar tai Kampiškių kaimas, ar tikrai Kampiškių gatvė? Kaip tikina gerbiamas Justinas, jis gimė ir augo Kampiškiuose, o dabar gyvena Kampiškių gatvėje. Vietovės pavadinimą žymi jo paties tarp senelio sodintų medžių pakabinta valtelė su užrašu. 2000 -aisiais metais, nenorėjęs prarasti tėviškės, jis dėjo visas pastangas, kad galėtų ją išsaugoti. Pavyko. Taip ją puoselėdamas ir skaičiuoja čia septynioliktus metus.
Justinas augo su sese ir broliu. Lankė Alksniakiemio kaimo pradinę mokyklą, paskui Birštono septynmetę. Paaugliu būdamas ne vieną namą pastatyti padėjo Prienuose. Bet ir ne vieną zuikį padėjo a.a. tėvukui, geram medžiotojui, sugauti, mat varovas buvo nuo

Prieš penkerius metus, minint septyniasdešimtmetį…

mažens. Mena Justinas ir tą sunkų laiką, kai trečią valandą nakties, spaudžiant šalčiui, žiemą reikėdavo eiti per sukaustytą ledą Nemunu į Birštoną – kepaliuko duonos, dėl kurios dar ilgoje eilėje tekdavo laukti, ir nusipirkdavo tik vieną. Gelbėdavo bulvės, derėdavusios ir smėlėtoje žemėje. Ir iš jų daug patiekalų gamindavo. Kaime gyveno toks Kemežys, turtingiausias žmogus, ir einantiems pro jo kiemą vaikams į mokyklą visada duodavo pavalgyt.
– Auksinis buvo žmogus, – mano pašnekovas, dalindamasis prisiminimais, kurių kertelėse – ir gilios žiemos, kai reikėjo klampoti per sniego pusnis į pradinę mokyklą.
„Dabar Nemunas tapo „prarūgusia bala“, – apgailestauja šalimai jo gimęs vyras. O kadaise, sako, vanduo buvo toks skaidrus, kad ir dugnas matėsi. Žmonės, kurių šuliniai buvę toli, iš jo vandenį gerdavo. Nes vanduo turi savybę – kuo srauniau teka, tuo švaresnis… Išsidavė Justinas, kad ir jam teko Nemunu namo iš Birštono parplaukti… O su valtim vaikystėj kiek

Justinas Beleška neįsivaizduoja gyvenimo kaime be arklio.

kartų plaukta į Birštoną. Sako, kad labai daug žmonių plaukė. Ypač sekmadieniais į bažnyčią, į didžiuosius Škapliernos atlaidus. Jis mena ir keltą, kuris „ėjo“ srove. O ties Turistine baze buvo labai gražus pliažas, tad po pusryčių laisvomis valandomis būriais traukdavo į jį žmonės.
Justinas mena ir tą laikmetį, kai jo tėvuko brolis buvo partizanuose, o namuose buvo du bunkeriai įrengti jiems. Vakarais vykdavo „posėdžiai“, garnizonas dažnai darydavo kratas. Savo keltą nuomodavo ir į aną pusę Nemuno persikelti žmonėms, kur žemė derlingesnė buvo, todėl ten ganydavo gyvulius. Ant kelto sutilpdavo ir visa „patvada“. Tik jį susprogdino, įtarę, jog kilnojami partizanai…
Daug matęs, daug regėjęs, po pasaulį pakeliavęs – Vidurinėj Azijoje ketverius metus nuo Afganistano iki Kinijos sienos, iki Kaspijos jūros, Krasnovodsko pėsčias ėjęs, lankęsis Vorkutoje, Intoje, Archangelske, du kartus pabuvojęs Kanadoje. „Paklajojęs“ ir po Lietuvą – antai, Aukštaitijoje ant valcių malūne kviečius malęs, mat už darbadienius grūdais žmonėms atiduodavo.
Po trisdešimties gyvenimo metų Alytuje Justinas sugrįžo į savo vaikystės žemę, tarp paauglystėje savo paties pasodintų pušų, kurios išlakios, kaip jaunamartės, dabar jau suaugusios virš trobesių stogo, viršūnėmis moja ir saugo tai, kas brangu sodybos šeimininkui. Ir, matyt, saugo ir jį patį.
Alytuje 32 metus J. Beleška dirbo vairuotoju – Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. Buvo ir aktyvus orientacininkas, ne vieną pirmąją vietą laimėjęs respublikinėse varžybose.
Jubiliatas labai gražiai atsiliepia apie buvusį laiką ir jame sutiktus, mažiau ir daugiau spėtus pažinti žmones, gerus bičiulius, draugus. „Smagiau ir linksmiau buvo gyvent. Pasikeitė gyvenimas“, – trumpai ištaria.
Nors paties gerbiamo Justino įrengtoje pavėsinėje besisvečiuojant kirba mintis, jog jis būtų labai panašus į dzūką. Vaišina savo gero bičiulio Juozo Amšiejaus Dzūkijos medumi, vieną kitą žodį ištaria dzūkiškai. Juk ir medis ne vienas pasodintas – visas miškas, nei vienas apsilankęs šitoje sodyboje nepavaišintas neišleistas. Tik šeimininkas humoro nestokoja ir sako jis, kad „kurčias“, mat, nepaveldėjo balso iš savo tėvuko, buvusio muzikanto ir jo sesers, savo tetos, kur visi dešimt Banišauskų – muzikalūs, bet lietuviška muzika tikrai skamba toli, aidi iki Nemuno jos garsai… Pagal tai, kaip LRT studijoje Birštono „Raskilą“ apibūdino Loreta Sungailienė, ir Justinas jai pritaria – matyt, kad priedzūkis bus. Kad ir kaip norėtum, cikri dzūkai tikina, kad širdzį gerą paslėpti sunku. Nors ir paslaptingas tas sodybos šeimininkas, bet tai padaryti jam ir „nesiseka“… Užtenka pamatyti, kaip jis glosto savo žemaitukę Elisą, veda ją „paslėpti‘ nuo kandančių vabzdžių. O su karieta, traukiama Elisos, kurią net iš pačių Naisių parsivežė prie Nemuno, jubiliatas miško keliukais ir pavėžinti gali. Žiedais pasidabinusiame sodybos kieme, kuriame – begalinė ramybė sielai, pažvelgus į pušų viršūnes, apačioje – tekantį Nemuną, greta – atsodintą Justino sodą, obelis, apkibusias obuoliais, vieną kitą dar išlikusią ir labai seną – čia dar gali išgirsti ir balandžių burkavimą, surasti vištų, sutikti dvi išdidžias kates… Kai lauko pavėsinėje, kuri tokia šilta, medinė, jauti, kaip „saugo daugybę paslapčių“ – pats gaspadorius pateikia kavą, kviečia kabinti grikių medaus ir sako, kad išpuoselėti gėlynai ir jauki aplinka, tai jo draugės nuopelnas.
Beje, Justinas, šio vaizdingo krašto seniūnaitis, primena, jog „Bočių“ veikloje dalyvauja pagal galimybes, džiaugiasi išvykomis į tradicines Grybų šventes Varėnoje. Na, o kaip minės savo Jubiliejų, ar per Žolinę, šypteli ir sako, kad sau pasidovanos išvyką po Lietuvą nuo Anykščių, po dvarus… iki kur – ir nutyli, juk kelionė – Jubiliejinė…
Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *