„Apsaugojimas“ kaip korupcija

Prieš porą savaičių buvau pakviestas su į socialinius tinklus rašančių žmonių kompanija aplankyti „Galapagų“ festivalį, vykusį Zarasuose. Viena vertus, po tos kelionės visai neblogai supratau, į kokius renginius traukia šiuolaikinį jaunimėlį (tokiame prieš porą metų dalyvavo ir mano vyresnioji atžala). Kita vertus, tinklaraštininko Ričardo Savukyno, kuris socialiniuose tinkluose dažnai reiškiasi Rokiškio Rabinovičiaus pseudonimu, dėka turėjau galimybę susipažinti su kai kuriais savo kolegomis, dėl savo rašymo stiliaus turinčiais pagrįstai didelę auditoriją. Viena jų – kalbininkė Loreta Vaicekauskienė viešojoje erdvėje gadinanti ūpą šiuolaikinės „taisyklingos“ lietuvių kalbos apologetams.
Dar pamąsčiau, kad naujoji Lietuvos kalbininkų „neformalų“ karta ar net kasta, matanti lietuvių kalbą įvairiuose gyvenimo kontekstuose, ne tik represiniu principu pagrįstą kalbos taisyklių žinojimą, ko gero, lietuvių kalbai ir ją vartojantiems žmonėms duos daugiau naudos bei saugumo. Loreta daug kalbėjo apie kalbos vartojimo reikalingumą, tačiau kai paminėjo žodį „korupcija“, visai beviltiškai suklusau: kaip galime susieti lietuvių kalbą ir korupciją? Paprašiau tą iš pirmo žvilgsnio nederantį santykį paaiškinti išsamiau.
Violetos požiūriu, dar nuo sovietinių laikų gimtosios kalbos politikoje pas mus buvo suformuota paradigma esą „Lietuvių kalba žlunga bei nyksta, todėl ją reikia puoselėti beigi saugoti“. Dabar, atgavus Nepriklausomybę, ši paradigma esmingai nepasikeitė, tačiau gal tik tuo, kad lietuvių kalbos gelbėtojai už kalbos išsaugojimą gauna dalį viešųjų finansų iš biudžeto. Metus „pasaugoja ir išsaugoja“ ir tada už biudžeto asignavimus pretenduoja saugoti ir išsaugoti dar metus. Tačiau pamatų pamatas korupcijai – nuostata, esą kalba žlunga ir nyksta.
Ši p. Vaicekauskienės pateikta korupcinė schema sukėlė įvairių išvestinių minčių, kad Lietuvoje įvairių dalykų (gal ir ne tokių svarbių, kaip lietuvių kalba), reiškinių saugojimas yra tarsi nacionalinis sportas. Tiems, kurie prieina prie mokesčių mokėtojų pinigų. Sportas arba atvirai išreikšta korupcija. Mes saugome gamtą (Kiek vien šiais metais buvo žiniasklaidos tyrimų apie didesnius ar mažesnius neskaidrumus šioje srityje?), mes saugome savo pajūrį nuo modernių tualetų, kad XXI amžiuje gamtinius reikalus vis dar atliktume jūroje arba pamiškėje greta. Mes saugome miestų architektūros linijas mieste, tačiau kaskart vietoje statomo trijų aukštų namo būtinai randasi septynių aukštų ir dar su dviejų aukštų mansarda. Mes saugome piliečius nuo perteklinio alkoholio, o tuojau, reik manyti, saugosime ir nuo cukraus vartojimo. Savo aukštojo mokslo sistemą, pasak Seimo nario Eugenijaus Jovaišos, mes privalome saugoti nuo 18 -mečių ir 19 -mečių sprendimų įtakos. Akivaizdžiai prisisaugosime, kol likti studijuoti, Lietuvoje tarp jaunimo bus negero, prasto tono ženklas. Mes siekiame piliečiams suteikti socialinę apsaugą, tačiau ją gauna ir tie, kurie jos atsiimti atvyksta važiuoti mersedesais. Mes saugome savo sienas nuo atvykėlių, tačiau dažniausiai apsisaugojame ne nuo tų, nuo kurių reikėtų. Ir t.t.
Ko gero, patyrinėję gautume atsakymą, kad diduma mūsų entuziazmo valstybėje ką nors apsaugoti, užuot patikėjus, kad piliečiai gali būti sąmoningi ir kliautis savitvarka, yra korupcijos prielaidos. Neišvengiamai verčiančios mus taškyti viešųjų finansų išteklius ne viešai deklaruojamiems tikslams, o konkrečių, partijoms, klanams atstovaujančių personažų naudai.
Ši valdančioji dauguma Seime tradiciškai yra išsikėlusi sau tikslą – apsaugoti lietuvius nuo emigracijos, o šalies regionus nuo tuštėjimo. Dėl išvardintų aukščiau priežasčių ir konkrečių Vyriausybės ir Seimo veiksmų esu beveik tikras, kad ir šis tikslas „apsaugoti“ bus žlugęs. Galbūt tik keletas etatinių programų rašytojų eilinįkart susižers kišenėn keletą tūkstančių europietiškų pinigų.
Loreta Vaicekauskienė prognozuoja, kad griežtos lietuvių kalbos taisyklės pamažu taps liberalesnės, galbūt mažės tiesioginių represijų už klaidingą kalbos vartojimą. Tačiau per dieną, mėnesį ar metus „lietuvių kalbos apsaugos nuo išnykimo“ paradigma, ypač mokyklose, niekur nedings. Deja.
Tačiau platesnė problema tikriausiai yra ta, kad perteklinis paternalizmas, politikų kišimasis į mūsų gyvenimą, kurio visiškai nereikia, dar negreit virs vien prisiminimu. Materialiąja prasme tai reiškia, kad Lietuvos viešieji finansai, Europos struktūrinės paramos lėšos vis dar bus entuziastingai švaistomos mūsų gyvenimo „apsaugos“ nuo išsigalvotų grėsmių programoms.

Rytas Staselis

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook1Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Politika. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *