Pieno kelias – tik kantriausiems

Karingąjį Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininką Joną Vilionį su amžiaus sukaktimi pasveikino LPGA tarybos narė alytiškė Audronė Miškinienė, kurios racionalių pasiūlymų vis dažniau įsiklauso politikai.

Pieno ūkiais garsėjusi Lietuva gali tapti pieno žaliavos importuotoja. Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos posėdyje žemės ūkio ministras Bronius Markauskas pateikė liūdną statistiką: 2014 m. sausio 1 d. šalyje buvo 63 tūkst. pieno ūkių ir 310 tūkst. karvių juose, 2017 m. liepos 1 d. liko 45 165 ūkiai ir 284 527 karvės juose. Per pastarųjų metų pirmąjį pusmetį žaliavinio pieno importas išaugo 19,9 proc., lyginant su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, o eksportas sumažėjo 12,3 proc. Mažos pieno žaliavos supirkimo kainos padarė savo juodą darbą. Ūkininkų senimas pasitraukia iš gamybos, jaunimui pienininkystės verslas nepatrauklus, valstybė vaduojasi iš „šešėlio“, kuriame sukasi apie puspenkto milijardo eurų, šalies ekonomiką gelbstinčiam gyvulininkystės sektoriui mažinamos tiesioginės išmokos, kuriamos naujos taisyklės ir nauji mokesčiai. Į kaimyninę Lenkiją už geresnę supirkimo kainą išvežama pieno žaliava, mūsų pieno perdirbimo įmonės žaliavą įsiveža. „Prekyba ginklais“, – pieno perdirbėjų pelnus kvalifikuoja rinkos analitikai. Ar nepakartosime Latvijos scenarijaus, kai mūsiškiai ten brangiau supirko pieną, o produktus siūlė pigiau už vietos perdirbėjus. Gamintojai taps vartotojais.

 

Pieno sektorius – ties nebūties riba
LPGA tarybos nariai, ūkininkai, drauge su svečiais iš Žemės ūkio ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų aptarė, kaip stabilizuoti pienininkystės situaciją, kaip mokytis verslumo, kurti konkurencingus pieno ūkius.
„Pieno sektorių išgelbėtų nukritusios grūdų supirkimo kainos“, – receptą nacionalinei pienininkystei gelbėti pasiūlė LPGA tarybos pirmininkas Jonas Vilionis. Jis apgailestavo, jog augalininkystė šalyje populiaresnė dėl mažesnių darbo sąnaudų ir didesnio pelno, sezoniškumo. Jaunimas mieliau imasi kurti javų ūkį. Pieno ūkis svarbesnis valstybei – tai darbo vietos, socialinis tvarumas, pridėtinės vertės šaltinis. LPGA duomenimis, šalyje vasaros pradžioje buvo 42 976 pieno ūkiai, laikantys iki 20 karvių (122 234 karvės), daugiau nei 20 karvių laikančių ūkių – 2 532 (162 477 karvės). Per pastaruosius metus iš rinkos pasitraukė 6 396 pieno ūkiai, kuriuose buvo 15 746 karvės. Ne paslaptis, jog piendavės „emigravo“ į kaimyninę Lenkiją.
Pasak J. Vilionio, kol Žemės ūkio ministerija rengia pieno ūkio strategiją, pieno perdirbimo bendrovės ūkininkus „pririša“ savo sutartimis, o diskriminacinę tvarką „palaimina“ ir valstybė. „Pieno įstatymas išdėliojo pieno gamintojus į dešimtį lėkštelių, tuo legalizuodamas stipresniojo viršenybę“, – kalbėjo LPGA vadovas.
Pasak J. Vilionio, Lietuvoje pieno supirkimo kainos mažiausios ES, išmokos taip pat. Pasaulio rinkose brangsta sviestas (lyginant su 2016 m. – dvigubai) ir kiti pieno produktai, tačiau šalies pieno perdirbimo įmonių savininkai žaliavos supirkimo kainų kelti neskuba.

 

Priklausomybė nuo supirkėjo

Nelinksmą situaciją Lietuvos pieno sektoriuje apžvelgė žemės ūkio ministras Bronius Markauskas.

LPGA tarybos narys ir žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ direktorius Vytautas Lekešys posėdžio dalyvius supažindino su vienos pieno perdirbimo įmonės sudaryta žaliavos supirkimo („bendradarbiavimo“) sutartimi. Remiantis ja, ūkininkas privalo trejus metus tiekti žaliavą įmonei už minimalią kainą, likusioji dalis bus išmokėta laikotarpio pabaigoje įvairių priedų pavidalu. Jeigu sutartį nutrauksi anksčiau termino, minėtų priedų negausi. Sutartimi pieno gamintojui nurodoma, jog jis negali išeiti pas kitą supirkėją, nebent įrodys raštu, jog tas kitas patvirtino mokėsiąs 43,4 Eur/t didesnę žaliavos supirkimo kainą.
„Ministerijoje rengiamas susitikimas su šalies pieno perdirbimo įmonių vadovais, – sakė žemės ūkio ministras B. Markauskas, – tačiau ministerija neturi svertų paveikti pieno sektorių“.
B. Markausko teigimu, šalyje mažėja pieno ūkių, likviduojamos karvių bandos. Netolimoje ateityje Lietuva gali tapti pieno žaliavos importuotoja. Ministro turimais duomenimis, į Estijos, Latvijos pieno perdirbimo įmones investuoja pasaulyje žinomi kooperatyvai „Valio“, „Arla“. Lietuvos pieno rinkoje didelių ambicijų turi kaimynai lenkai. Įtampos dėl žaliavos regione tik didės. „Mes turime eiti į Vyriausybę ir kalbėti apie grėsmes šalies ekonomikai, kurias sukels nacionalinio pieno sektoriaus griūtis“, – LPGA tarybos narius kvietė žemės ūkio ministras B. Markauskas.

 

Skurdas kaime mažės?
Ministro teigimu, į rinkimus einančių „valstiečių“ programoje buvo punktas dėl turtinės nelygybės mažinimo, ypač kaime. Įvertinę ES šalių praktiką, kaip mokesčius moka žemdirbiai (apmokestinamos net tiesioginės išmokos), „valstiečiai“ pasiūlė ir ūkininkams mokėti pelno mokestį. „Po ilgų derybų Vyriausybėje prieita prie išvados, jog žemdirbiams liks ta pati mokestinė bazė“, – sakė B. Markauskas.
Kalbėdamas apie ES ir valstybės paramą žemės ūkiui,, ministras priminė, jog dar 2014 m. Vyriausybė buvo priėmusi sprendimą sumažinti kofinansavimą iš nacionalinio biudžeto nuo 25 proc. iki 18 proc. Pasak B. Markausko, tai buvo politinis sprendimas. „Neužkūrėme tada traktorių protesto akcijai, dabar turime didesnius mokesčius, mažėjančias išmokas“, – replikavo Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas. Jis pastebėjo, jog vokiečių ūkininkas už hektarą gauna 700 Eur išmoką, sumokėjęs 20 proc. pelno mokesčio jis kišenėje turi 500 Eur. „Lietuvis už hektarą gauna 103 Eur, kiek jam liks sumokėjus visus padidintus mokesčius?“ – retoriškai klausė LŪS vadovas.
„Mes sąžiningai mokame mokesčius valstybei, tačiau iš jos grąžos nesulaukiame, – kalbėjo LPGA tarybos narys Arūnas Kudrevičius, – kaimo keliai netvarkomi, gyvenviečių infrastruktūra palikta likimo valiai“.
Kiti LPGA tarybos nariai prakalbo apie kaime egzistuojančią bedarbystę, kurią „globoja“ Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Nėra motyvacijos imtis ūkininko siūlomo darbo. ŽŪM vadovas B. Markauskas užsiminė diskutavęs su vidaus reikalų ministru dėl ukrainiečių įdarbinimo Lietuvoje.
„Praėjusios kadencijos politikai iš ES fondų ir valstybės biudžeto dešimtis milijonų eurų skyrė kaimo atnaujinimo programoms, – kalbėjo LPGA vadovas J. Vilionis, – už tas lėšas atsirado poilsiavietės miškuose, paežerėse, į didesnių išmokų ekologinių ūkių kategoriją pervesti intensyvios gamybos ūkiai. Ar nereikės tų milijonų grąžinti?“
LPGA tarybos posėdyje diskusija kilo dėl „sofos ūkininkų“, kurie naudojasi ES ir valstybės išmokomis už pievas, užkliuvo kainų už pieno žaliavą „gradacija“. Kooperatyvų atstovai tvirtino, jog dešimt pieno statytojų grupių yra teisinga, ūkininkai tam prieštaravo.

 

Dingsta ūkininkai ir karvės

LPGA tarybos posėdyje dalyvavo ir mintimis dalijosi ŽŪIKVC Gyvūnų ir pieno apskaitos departamento vadovė Daiva Beinorienė.

ŽŪK „Pieno puta“ direktorė Juratė Dovydėnienė pastebėjo, jog šalyje mažėja pieno žaliavos, yra regionų, kuriuose nebėra karvių, ne tik ūkininkų. „Įvežtinės pieno žaliavos kokybės mes negalime kontroliuoti“, – tvirtino J. Dovydėnienė.
LPGA tarybos nariai Nikolajus Danilčenko, Andriejus Štombergas, Albinas Jusas ir kiti retoriškai klausė posėdyje dalyvaujančių Žemės ūkio ministerijos atstovų, ar jiems žinoma, jog šalies pieno perdirbimo įmonės vietos rinkai patiekia produkciją, pagamintą iš įvežtinės žaliavos, o eksportui – iš lietuviško pieno. Kuriai valstybės tarnybai deleguoti tokį tyrimą? „Ši sistema ir ypač nauja pieno mėginių tyrimo tvarka – tai pieno perdirbėjų prekyba ginklais“, – replikavo V. Lekešys.
Alytiškė LPGA tarybos narė Audronė Miškinienė pasidžiaugė, jog pagaliau pieno gamintojai valstybei tapo svarbūs. Pieno trūksta, įsivežti iš kitų šalių brangu. Tačiau pieno kelyje nuo fermos iki stalo daug duobių ir posūkių. „Iš ūkio išvežtas pienas „pagenda“ kelionėje, o supirkėjui sukuriama galimybė ūkininkui mokėti mažą kainą, – kalbėjo A. Miškinienė, – tegu valstybė padeda pieno gamintojui įsigyti šaldytuvą, tuomet sumažės kooperuotų žaliavos supirkėjų manipuliacijos pieno kokybe ir sudėtimi“.
A.Miškinienė teigė, jog pieno gamintojui įsigytas šaldytuvas būtų postūmis plėsti ūkį, gauti didesnę kainą, mažiau priklausyti nuo žaliavos supirkėjų.
LPGA tarybos narė teiravosi, kaip ūkininkai galėtų pieno mėginius pateikti „Pieno tyrimų“ laboratorijai, išvengiant supirkėjų „paslaugos“, juolab rengiant naują pieno supirkimo taisyklių redakciją (keičiant somatinių ląstelių ir bakterinio užterštumo „lubas“).
VĮ „Pieno tyrimai“ direktorė dr. Laima Urbšienė pastebėjo, jog pieno supirkimo taisyklių pakeitimai susiję su Europos Komisijos Maisto ir veterinarijos biuro prieš kelerius metus atliktu Lietuvos pieno sektoriaus auditu, o pieno mėginius atsiųsti į laboratoriją galima keliems ūkininkams kooperuojantis.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius Darius Remeika siūlė pritarti pieno supirkimo taisyklių pataisoms ir sveikino ūkininkų iniciatyvą stiprinti smulkius pieno ūkius, įsigyjant šaldytuvus.
Apibendrindamas posėdį LPGA vadovas J. Vilionis pasiūlė pieno supirkimo taisyklių pakeitimų įgyvendinimą atidėti bent iki Naujųjų metų, o dėl ES ir valstybės išmokų pieno gamintojams dar bus diskutuojama su šalies Vyriausybe.
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Gyvūnų ir pieno apskaitos departamento vadovės Daivos Beinorienės duomenimis, 2017 m. liepos 1 d. Prienų r. savivaldybėje įregistruoti 1485 galvijų laikytojai, Birštono savivaldybėje – 123. Galvijų skaičius pasiskirstęs taip: Prienų r. – 13 618 galvijų, iš jų – 5 456 karvės, Birštono sav. – atitinkamai 689 ir 256. Pasak D. Beinorienės, lyginant ankstesniųjų metų statistiką, didelių pienininkystės galimybių turintis rajonas keičia agrarinio verslo kryptį.

Justinas ADOMAITIS

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook5Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *