Melskime paguodos…

Susiruošė iš vakaro senolė į Pivašiūnus. Ilgai neužmigo, lindo į galvą visokios mintys. Ir ši: „Gal jau paskutinė Žolinė“?…
Visą gyvenimą tikėjusi sapnais, tik sumerkusi akis, ir šią naktį pamatė sapne į jas nukreiptą savo žmogaus žvilgsnį ir kiek tolėliau žaidžiančias smėly dukras. „Nesiskųsk tik, gerai gyveni be mūsų, valgai, ką nori, ne taip kaip Sibire – nei pasiklot, nei užsiklot neturėjom kuo, – rudos vyro akys skrodė kaip pirmą kartą susitikus… O koks šokėjas geras buvo… Tik armonikai užgrojus, už mane ir – kojos pačios kildavo, taip gera buvo suktis jo glėby… Dabar priekaištauja. „Dantų jau nė vieno nėra, protezai netinka, bet soti, vyreli, soti, į atlaidą važiuosiu.
„Kam nupjovei šimtametį medį, mama. Matei, kaip gražiai ant jo šakų kiek daug tavo anūkų sutūpę?..“, – lyg nuotaka su baltu vualiu į akis žvelgė jaunėlė dukra. „Nepyk, dukrele, audros dabar didžiulės siaučia, nuvertė aną naktį mūsų medį, ir aš net verkiau“…
Gerai, kad iš sapno pažadino pro mažytį langelį užklydęs saulės spindulys. „Pasišaukt manęs buvo suėję. Kad tik spėčiau į Žolinės atlaidus. Pasimelsiu Pivašiūnų Marijai, o jūs kiekvienas savo parapijos bažnytėlėj galit, nes Dievas tas pat visur. Apeisiu keliais kaip kadaise su mažom savo mergytėm. Sau nieko neprašysiu. Bet likusiems tęsti Kelionę šioje žemėje melsiu gerovės. Nuo nelaimių ir pavojų paprašysiu apsaugoti šeimas. Ir tikėjimo dovanos jums visiems prašysiu. Kartu ir kaimynui ūkininkui,užarusiam mano keliuką per lauką bažnyčios ir kapinių link? Sako, kad keliukas neservetutinis. Nei aš žinau, ką reiškia tas žodis, nei ką. Jam atseit žemės pritrūko. Šituo išmintu takeliu kadaise su tėvu eidavom pėsti į vieškelį, paskui ir į atlaidus jau netoli būdavo, tiesiai apie penkiolika kilometrų. Paprašysiu Pivašiūnų Marijos, kad visiems ūkininkams užtektų žemės savo Tėvynėj, kad atvira širdimi dalintųsi grūdu su vargų prispaustaisiais, su nelaimėliais. Kreipsiuosi pagalbos ir Lietuvos jaunimui, kad gelbėtų nuo dvasinių ir fizinių mirčių, kad jų sielos gebėtų susivokti šiame globaliame pasaulyje, kad mokėtų daugiau duoti, o ne imti čia, Lietuvoje. Kad aukščiausi šalies vadovai suteiktų jiems galimybę Gyventi ir Dirbti savame krašte. Kad tik iš meilės vaikai gimtų…
Palma

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook5Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Redakcijos skiltis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *