„Gydžiau, kiek galėjau“, –

sako ilgametė medicinos darbuotoja Aurelija Jaruševičienė, prieš Žolines pasitikdama gražų 80 metų Jubiliejų.

Drauge su vyru Jonu šiais metais, per Jonines, minėję savo bendro gyvenimo Deimantines vestuves, abu tikina, jog svarbiausia, kad galėjo ir gali džiaugtis dukromis, žentais, anūkais ir proanūkiais, su kuriais juodu sieja be galo stiprūs, tvirti ryšiai, abipusis dėmesys, pagarba. Kartu švenčiamos ir didžiosios metų, ir šeimos šventės. „Kad dar taip būtų ir toliau“, – kukliai prasitaria ir mintimis, versdami nuotraukų albumus, kuriuose tarsi surašytas būtų į dienoraštį visas gyvenimas, sugrįžta į 1953 metus.
– Tais metais pradėjau dirbti medicinos seserimi tuometinėje „Tulpėje“ ir susiradau kavalierių Joną. Gydžiau, kiek galėjau, visus: ir namo gyventojus, ir draugus, – prisimena gerbiama Aurelija, medicinai paskyrusi daugiau nei 40 savo gyvenimo metų. Ji prisimena ir labai draugišką kolektyvą, vestuves, ir, žinoma, tortą „Beržo šaka“, kuris buvo tuomet jųjų visų firminis.
– Jaunystėje buvo ir sunkių dienų. Nebuvom turtingi, bet buvom laimingi. Visi gyvenom broliškai. O bendradarbiai – vieni už kitus stojo, tiesiog kaip brolis, kaip sesė – kokie geri žmonės buvo, kaip kad ir mūsų draugai Aurelija ir Juozas Vyšniauskai. Sunku net žodžiais nusakyti tą gerumą, pagalbą, kai apie pinigus už ją net kalbos būti negalėjo“, – sako jubiliatė. Jos atmintyje daug draugų, tik, pasak mielos Aurelijos, kiek liūdnoka, nes dauguma jų iškeliavę į Amžinybę, bet jos ir vyro Jono širdyse jie amžinai gyvi.

Jubiliatė daugiau nei 50 metų gieda Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčios chore. Sako ir dabar dar „užlipa“, kai tik sveikata leidžia. Taigi verčiamose nuotraukose – ir monsinjoras Jonas Dalinevičius, Kaišiadorių vyskupijos vyskupai. Bendros akimirkos su šiais iškiliais žmonėmis – visos Jaruševičių šeimos atminties kertelėse nuoširdžiai branginamos ir saugomos.
Gerbiama Aurelija skaito labai daug knygų, laikraščių, todėl tikina, kad nevalia skųstis, kai dar gali ir į bažnytėlę kartu su savo Jonu nueiti, ir su „Bočiais“ susitikti.
Užklausta, kurgi ta draugiškumo tarp žmonių paslaptis, moteris neabejoja, kad sąžiningumas darbe ir vienų su kitais, meilė žmonėms ir tikėjimas žmogumi – didžiausios vertybės visais laikmečiais, teikusios ir teikiančios galimybę turėti daug tikrų, gerų draugų. Ir Aurelija, ir jos žmogus Jonas su džiugesiu kalba apie ilgametę draugystę su „Bočiais“. Jiedu džiaugiasi, kad yra tokia organizacija, kur gali ir pasiguosti, ir pasidžiaugti, kartu pakeliauti, daug gražių darbų nuveikti kurorte. „Labai džiaugiamės ir dėkojam, kad mūsų neužmiršta pirmininkė Julija ir kiti „Bočiai“. Kur tik pajėgiam, ten drauge važiuojam, kiek galim, tiek dalyvaujam“, – už išsaugotą ilgametę draugystę bičiuliams nuoširdžiai dėkoja Jaruševičiai, tikindami, jog nesureikšmina jubiliejinių datų, nes, pasak jų, gyvenime – kiekviena akimirka labai brangi, ir kiekviena diena yra didelė šventė.
Palma Pugačiauskaitė

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook10Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *