Stabtelėjome prie Moravskio santykio su mokslu…

Gal tik vieną kartą per trylika metų, kai liepos pabaiga į buvusią Ustronę, dabar Jundeliškes, suburia Stanislovo Moravskio skaitymų dalyvius, dangus buvo apniukęs ir barstė lietaus ašaras, kitais – svečius pasitikdavo saulė. Džiaugėsi ji ir praėjusį sekmadienį kartu su senuose parko medžiuose kalenančiais gandrais, sveikindama tradicinių skaitymų dalyvius, susirinkusius į Jundeliškes ne tik iš įvairių Lietuvos vietų, bet suskubusius ir iš už Atlanto, kitų užsienio šalių.


Kai kurie iš jų Stanislovo Moravskio nuošalės nepamiršta nuo pirmųjų apsilankymų, kartu su ja užaugo ir dabar jau atvažiuoja su savo vaikais. Nepamiršti Ustronės žadėjo ir apie ją perskaitę raštuose ar bičiulių pakviesti ir pirmą kartą sekmadienį užsukusieji, panorę paklaidžioti tarp su Verkne paslaptingai besišnabždančių senųjų liepų, ir, žinoma, dar giliau pažinti kadaise buvusį šio dvarelio šeimininką, gydytoją ir rašytoją – vieną ryškiausių legendinės Adomo Mickevičiaus kartos asmenybių, spindulingąjį mokslo ir doros mylėtoją Stanislovą Moravskį. Žmogų, kuriuo mes, šio krašto gyventojai, turėtume didžiuotis, kad jis čia gyveno, kūrė ir mirė, kad čia jo amžinojo poilsio vieta, nes, kaip sakė žymaus mūsų kraštiečio gyvenimo ir kūrybos tyrinėtoja bei puoselėtoja istorikė, hum. m. dr. Reda Griškaitė, filomatų ir filaretų draugijų narių kapų Lietuvoje turime labai nedaug. Ratnyčioje netoli Druskininkų ilsisi Jonas Čečiotas, Vilniaus Rasose – Anuprijus Petraškevičius. Visų kitų kapavietės išblaškytos nuo Sankt Peterburgo ir Maskvos iki Paryžiaus ir Čilės. Tad ne tik didžiuotis turime Ustrone, bet ir branginti bei puoselėti ją nuolat, kasdien…
Kartu su Birštono viešosios bibliotekos direktore ir skaitymų organizatore Alina Jaskūniene labai tikime, kad apie Stanislovą Moravskį Jundeliškėse primins ne tik žydintys jo mėgti jurginai, viliamės, kad pildysis ir Birštono savivaldybės merės Nijolės Dirginčienės viltis gaivinti šį gamtos ir jį mylėjusių žmonių sukurtą unikalų gamtos kampelį.
Žinoma, tikriausiai net nerealu svajot apie tai, kad dvarelyje dažnai skambės ta nuostabi XIX amžiaus muzika, kurią sekmadienį mums dovanojo profesoriaus Roberto Beinario vadovaujamas pučiamųjų kvintetas iš Vilniaus muzikos ir teatro akademijos, kad dažniau nei kartą metuose galėsime klausytis jau savu Jundeliškėse tapusio aktoriaus Petro Venslovo skaitomų ištraukų iš dvaro šeimininko parašytų knygų, – bet savo kasdieniame gyvenime prisiminti Stanislovui Moravskiui svarbias vertybes apie meilę gimtinei, dorą, rūpestį šalia esančiu, jaukesnės bei gražesnės aplinkos kūrimą – didelių pinigų nereikia. Reikia tik nepamiršti padorumo, atsakomybės, supratimo, būtent tų dalykų, apie kuriuos priminė ir skaitymų metu girdėtos mintys. Beje, šį kartą skaitymai turėjo ir tąsą. Jie iš Jundeliškių persikėlė į Birštono kurhauzą, kuriame Stanislovo Moravskio kūrybos fragmentus skaitė Petro Venclovo parengti Birštono vasaros menų akademijos dalyviai.
Ramutė Šimukauskaitė

Na, o kodėl šį kartą daugiausia kalbėjomės ir klausėmės apie Stanislovo Moravskio santykį su mokslu, geriausiai paaiškina Stanislovą Moravskį iš užmaršties prikėlusi ir mums padovanojusi hum. m. dr. Reda GRIŠKAITĖ:

Daug ką čia, Jundeliškėse, Nemajūnuose ir Birštone, jau aptarėme, daug ką perskaitėme. Ir tikrai – Moravskio biografija ir kūryba yra neišsenkantis lobynas – pradedant šių kraštų istorija ir gamta, kadaise čia gyvenusių žmonių – ir brolių bajorų, ir valstietėlių, pedagogų, teisininkų, dvasininkų, vyrų ir moterų, net vaikų, – portretais, baigiant labai žmogiškais ir paprastais dalykais – ką anuometinis šių kraštų gyventojas valgė ir gėrė, kaip rengėsi, kaip gydėsi, kaip meldėsi, kaip leido laisvalaikį, kokias gėles augino, ką skaitė, ką mylėjo ir kaip bendravo. Apie daug ką buvo jau pakalbėta ir, tikiuosi, bus dar daug kalbama ateityje.
Ir tikrai pati sunkiausia užduotis visada yra parinkti šiam štai jau tradiciniu tapusiam renginiui temą. Nes tiek daug Moravskio lūpomis galima papasakoti. Tačiau šiais metais mūsų susitikimo turinį padiktavo jubiliejai – ne tiek graži paties Moravskio sukaktis – minime 215 -tąsias rašytojo gyvenimo metines, bet ir dar viena, dar apvalesnė ir labai su Moravskio biografija susijusi data. Kaip tik šiais metais, sukanka lygiai du šimtai, kai Vilniuje, o tiksliau – Vilniaus universitete, buvo įkurtas garsusis slaptas studentų sambūris – Filomatų, arba lietuviškai „mokslo mylėtojų“ draugija. Draugija, kurios svarbiausi nariai ir ideologai, tarp kurių galime minėti tokias pavardes, kaip Adomas Mickevičius, Ignacijus Domeika, Tomas Zanas, Juozapas Ježovskis, Juozapas Kovalevskis, Dominykas Cezarijus Chodzka, Jonas Čečiotas, Pranciškus Malevskis; draugija, kuri, likdama slapta ir mažai kam prieinama (per visą draugijos gyvavimo laikotarpį jai priklausė vos devyniolika jaunuolių), savo idėjas skleidė daug plačiau – kurdama daug gausesnes legalias ir pusiau legalias draugijas. Draugija, kuri veikė kaip slapta „jaunuomenės respublika“, siekusi moraliniu ir intelektiniu tobulėjimu, tarpusavio ryšiais suformuoti idealios „draugų visuomenės“ modelį, o savo principus slapta skleisti tarp studentų, o vėliau ir platesniame visuomenės gyvenime. „O kad taip visas pasaulis sukibęs rankom / Mūsų dievybėms smilkytų po mūsų ženklu!“ – 1818 metais rašė Adomas Mickevičius viename programinių filomatų eilėraščių „Jau nuo giedros padangės…“. O po metų sukurtose eilėse „Ei, džiaugsmu tespindi akys…“, tapusiose draugijos himnu, taigi daina, tas pats Mickevičius įrašė ir filomatų vertybes įtvirtinantį devizą: „Tėvynė, mokslas, dorybė“:
Tuštybė, turtai ir melas
Pigiai už durų lai žiba,
Šventovėn mūsų ras kelią
Tėvynė, mokslas, dorybė.
Apie šią iš pradžių labai skaidrią, o vėliau labai liūdną šių draugijų istoriją rašyta labai daug. Maža to, tai chrestomatinis, mokyklinis, dalykas. Gal tik mažiau žinoma, kad ir kadaise šios žemės šeimininkas, Ustronės dvarininkas, Stanislovas Moravskis ne tik kad artimai bendravo su visais pagrindiniais filomatų draugijos nariais, bet ir priklausė net trims filomatams pavaldžioms studentų draugijoms – 1819 metais įkurtai Bičiulių sąjungai ir 1820 metais įsteigtoms Spindulingųjų ir Filaretų – Doros mylėtojų – draugijoms. Pastarojoje netgi buvo vieno iš jos skyriaus – Mėlynosios sąjungos, kurioje būrėsi medicinos mokslus studijavę studentai – vadovas.
Norėčiau tik priminti, kad į Vilniaus universitetą Moravskis įstojo būdamas septyniolikos, 1818-aisiais, kai Filomatų draugija jau metus kaip veikė. Į spindulingųjų ir filaretų gretas Moravskis įsiliejo būdamas aštuoniolikos; įsiliejo iš karto, vos šioms draugijoms susikūrus.
Bet grįžkime prie filomatų ir filaretų devizo – tėvynė, mokslas, dorybė. Visi šie sandai – šiandien įvardijami kaip filomatizmo ideologija – labai ryškiai atsispindi ir Stanislovo Moravskio biografijoje ir kūryboje. Maža to, šiandien žinome, kad šiems idealams jis liko ištikimas visą savo gyvenimą. Iš čia Moravskio nuolatinis moralizavimas, žmogiškųjų ydų, o plačiąja prasme ir visuomenės kritika. Kaip tik jaunystėje, draugijų aplinkoje, formuojasi ir jo patriotiškumas, kurį čia besišnekučiuodami ne vieną kartą įvardijome kaip gilų patriotizmą, kaip ne banalią, bet labai tikrą ir labai stiprią meilę šiam kraštui. Daug kalbėjome ir apie skausmingus išgyvenimus žmogaus, labai sunerimusio dėl šio krašto dabarties ir ateities. Šiuo nerimu persunkta visa jo kūryba. Prisiminkime kad ir kultinį eilėraštį „Kas ta šalis?“:
Kas ta šalis, kur už parankės vaikšto
Tarsi dvyniai – banditas ir kvailys,
Parduotų tėvą! Jei kas pirktų, aišku…
Kas ta šalis?
Kas ta šalis, kur privalu liežuvį
Laikyt tvirtai ir užsikimšt ausis,
Neišsiduot, kas sieloj, nes – pražuvęs;
Kas ta šalis?
Kas ta šalis, kur ant kaktos nūn kryžius,
O sieloj pragaras – ne spindesys,
Savivalė kur, kortos, bylos, kyšiai;
Kas ta šalis?
Rašančio apie tai, besikalbančio – su labai retomis išimtimis – tik su savimi pačiu, nes juk ateis laikas, kai nebus jam lygaus pašnekovo. Kai kalbėsis su savimi rašydamas. Apie rašymą apskritai. Filomatizmo ideologijoje rašymas, kūryba – kaip ir apskritai intelektinis darbas, buvo labai svarbus. Rašymo kultūros – kasdieninio rašymo – diegimas buvo vienas iš svarbiausių šios ideologijos principų. Minčių raiška raštu turėjo tapti šios grupės kasdienybės dalimi. Rašymas – nesvarbu nei sritis, nei žanras – turėjo tarnauti ir visuomenės poreikiams, ir tapti asmeninės laimės šaltiniu. Tas tiesiog maniakiškas Moravskio rašymas, tas nuolatinis pašnekesys su savimi, iš tikrųjų Moravskį darė ir laimingą.
Mes daug kalbėjome apie Moravskį dvarininką, Moravskį mediką, Moravskį muzikos, dailės, literatūros ir net sodų meno žinovą. Tačiau niekada nestabtelėjome prie Moravskio santykio su mokslu; mokslu, kuris labai svarbus filomatizmo ideologijoje – ne tik dora ir meilė tėvynei, bet ir pažinimas. Nuo pat pirmųjų draugijos susikūrimo dienų mokslui filomatai – juk ir pažodžiui verčiant – tai mokslo mylėtojai – teikė išskirtinę vietą. Iš esmės ir patį tautos atgimimą suprato per mokslą. Iš pirmo žvilgsnio tai visiškai nekalta formuluotė, bet iš esmės ji politiška. Jaunuomenė turėjo vykdyti du pagrindinius uždavinius – mokytis ir ateityje gyventi tautos labui. Žinoma, visada greta turėjo žengti ir dora. Nes kvailas žmogus negali protingai vadovauti visuomenei, tačiau ir protingas žmogus gali savo širdį paversti griuvėsiais, jeigu nesupras, kad didžiausias protas yra dora.
Galbūt ne vieną iš Jūsų šiandien nustebins faktas, kad Stanislovas Moravskis, šio mūsų susitikimo kaltininkas, buvo vienintelis mokslų daktaras tarp Vilniaus jaunuomenės draugijų narių. Šis faktas fiksuotas net tardymo bylose. Taigi Moravskio moksliškumas nėra iš piršto laužtas. Mokslo disertaciją apgynė 1823 metų birželio 24 dieną, būdamas vos dvidešimt vienerių. Taigi ar šis faktas nebyloja apie tai, kad ir studentų draugijose deklaruotų idealų Moravskis laikėsi kaip niekas kitas?
Žinoma, disertaciją rašė iš medicinos srities, rašė lotynų kalba. Kaip kad ir tada buvo įprasta – prieš pat gynimą darbas buvo išleistas ir atskira knygele, kurią ir šiandien galima pavartyti mūsų mokslinėse bibliotekose. Knygelė spausdinta garsiojoje Juozapo Zavadzkio spaustuvėje – to paties, kuris išleido ir ne vieną lietuvišką leidinį. Disertacijos tema – cukrinis diabetas. Dėl įdomumo paskaitysiu tos knygelės pavadinimą: Dissertatio inauguralis medico-practica casum Diabetis Melliti cum epicrisi exhibens quam in Caesarea Litterarum Universitate Vilnensi ad consequenda doctoris medicinae jura et honores publice defendet Stanislaus Morawski Lithuanus Medicinae Magister. Toliau nurodoma gynimo diena ir vieta. Bent jau man labai gražus akcentas, kad disertaciją gins „lietuvis“ Moravskis: Stanislaus Morawski Lithuanus.
Taigi 1823 metų birželio 23 diena buvo viena laimingiausių Stanislovo Moravskio gyvenime. Kiekvienas tada disertaciją apgynęs jaunasis mokslininkas gaudavo ir žiedą. Neabejoju, kad kaip tik tą žiedą matome ir ant Moravskio piršto garsiajame Juozapo Oleškevičiaus tapytame jo portrete. Tas žiedas paveiksle labai ryškus, labai matomas, labai sureikšmintas. Ir tai nėra atsitiktinumas. Moravskis buvo pašauktas ne tik rašymui, bet ir mokslui, akademinei karjerai universitete. Nors buvo ir geras gydytojas praktikas, nors išgelbėjo ne vieną gyvybę – o gydė anaiptol ne tik savo sluoksnio žmones, save įsivaizdavo kaip akademinį žmogų; žmogų, nuolat dirbantį intelektinį darbą ir bendraujantį su šviesiausiu šio krašto jaunimu. Turėjo tam visus duomenis. Tai taip pat matome labai ryškiai net ir iš tų čia pono Petro perskaitytų eilučių. Tačiau jau už keturių mėnesių nuo Moravskio aprašytų įvykių viskas pasisuko visai kita linkme – prasidėjo masiniai Vilniaus jaunimo suėmimai. Įdomi detalė – filomatų, filaretų ir kitų organizacijų narių suėmimai prasidėjo spalio 23 dieną, t. y. jau kitą dieną po dvidešimt pirmojo Moravskio gimtadienio.
Apie vadinamąjį filomatų ir filaretų teismo procesą rašyta labai daug. Ir apie jaunuolių tardymus, ir apie jų kalinimą. Vilniaus kalėjimuose vyravusios atmosferos niekas nėra geriau atskleidęs nei Adomas Mickevičius III „Vėlinių“ dalyje. Tačiau savus įspūdžius apie tuometę atmosferą Lietuvoje paliko ir Stanislovas Moravskis. Šiandien tyrėjai vienbalsiai pripažįsta, kad tam tikrais aspektais Ustronės dvaro savininko atsiminimai apie tuos įvykius gali konkuruoti ir su jo didžiojo bičiulio tekstu. Pirmiausia Moravskis giriamas už labai sodrius anų laikų veikėjų portretus: ir jaunimo lyderių – ypač Tomo Zano ir Juozapo Ježovskio, ir tardymo komisijos narių – ypač Nikolajaus Novosilcevo, Leono Baikovo ir Vincento Laurinavičiaus; asmenų, kurie, pasak Moravskio, „savo rankose taip bedieviškai laikė kelių milijonų žmonių likimą ir kurie jį apgaubė kruvina skraiste“. Tačiau čia, šiame dvarelyje, Moravskis kadaise saugojo ne tik rankraščius, bet ir piešinius – jo paties rankomis eskizuotus tų įvykių dalyvių, ypač vadinamųjų neigiamų herojų, portretus. „Juk vis dėlto verta tokias brangenybes išsaugoti atminčiai!“ – ironizavo jis Vilniaus atsiminimų puslapiuose.
Tačiau šiandien Moravskio kūryba vertinama ir už kitus dalykus, ypač už psichologizmą. Moravskis analizuoja tuos įvykius labai giliai, ieško jų priežasčių, mato ir vienų, ir kitų tos liūdnos istorijos veikėjų kaltę. Maža to, rašo apie tai, apie ką hagiografinės istorijos rašytojai nerašo niekada – apie jaunuolius apėmusius netikrumo dėl ateities ir tiesiog žmogiškos baimės jausmus. Jau daug vėliau, prisiminęs tuos įvykius, Moravskis taip apibūdino anuometinę savo būklę:
Laimingas tas, kuris nepatyrė jausmo, gimstančio žmoguje tą minutę, kai jis laukia laisvės netekimo. Iki šiol menu tą dvigubą širdies plakimą; tą į galvą vis didėjančios įtampos greičiu mušančio kraujo ūžesį; tą sunkų kvėpavimą, kuris stringa tarsi virve surištoje gerklėje; žaibišką mintį, kuri skaičiuoja praeitį ir ateitį; tą instinktyvų norą gelbėtis, bėgti; norą, kuris dėl visiško savo nerealumo baigiasi nevalingu kūno prisilietimu prie artimiausios sienos!
Ilgainiui prie baimės jausmo prisidės ir kaltės jausmas – nuolatinė graužatis ir nepatogumo, net nusidėjimo jausmas – prieš tuos bičiulius, kurie tada Vilniuje buvo nubausti daugiau nei griežtai – išsiųsti į tremtį, įkalinti Sibiro tvirtovėse. Nes Stanislovas Moravskis buvo vienas iš tų, kuriems bausmės pavyko išvengti. Tėvo ir jo paties ryšių dėka į Moravskio dalyvavimą Vilniaus studentų draugijų veikloje buvo pažiūrėta pro pirštus – apie tai rašo ir jis pats Vilniaus atsiminimų puslapiuose. Prieš pora metų Lietuvos valstybės istorijos archyve perskaičiau visus 123 ten saugomus filomatų ir filaretų procese apklaustų Vilniaus studentų protokolus. Kadangi tie liūdni dokumentai rašyti pačių apklaustųjų ranka, kai kurie iš jų – kad ir kaip keistai tai skambėtų – savo nuoširdumu primena nedidelius literatūrinius kūrinius. Šiame fone Stanislovo Moravskio – to plunksnos virtuozo – tekstas atrodė daugiau nei blankus: sausas, medinis, akivaizdžiai sukonstruotas su jį apklaususio tardymo komisijos nario Vincento Laurinavičiaus pagalba. Beje, tai tikras brolis Simono Laurinavičiaus – garsiojo Kauno apskrities mokyklos prefekto, kurio portretas taip ryškiai nutapytas Moravskio kūrinyje Broliai bajorai. 

Skaitymai organizuoti vykdant projektą „ Po žvaigždėtu vasaros dangum. Literatūriniai vakarai Birštone 2017 m.“, kurį remia Lietuvos kultūros taryba ir LR kultūros ministerija. Prie renginio organizavimo taip pat prisidėjo Muzikų draugija, Birštono savivaldybė, Nemajūnų Santalkos bendruomenė ir „Gyvenimo“ redakcija.

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook9Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje „Birštono versmės“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *