Antrasis postūmis universitetams

Lietuvos universitetinės ir neuniversitetinės aukštosios mokyklos šią savaitę patyrė antrąją akistatą su tikrove. Pirmą tokią panašią akistatą joms buvo užtaisęs tuometinis švietimo ministras Gintaras Steponavičius su savo komanda, įvedę iki dabar jau „n“ kartų prakeiktus studijų krepšelius.
Pono Steponavičiaus sumanyta akistata buvo sutikta ietimis, tačiau sistema labai greitai nugludino neigiamiausias jai reformos pasekmes. Studentų krepšelių gaudymą Lietuvos universitetai pavertė nacionaline sporto šaka: ėmė kepti dešimtis naujų studijų programų, kurios nieko nedomino, tačiau dažnai tapdavo paguodos uostais tiems, kurie niekur kitur neįsikibo, o paskutiniame uoste dar galėdavo gauti valstybės finansuojamą vietą. Mąžtant studentų skaičiui, universitetų „VIP’ai“ reanimavo savo senuosius įgūdžius ir ministerijoje, Seime, Vyriausybėje pramušinėjo didesnius asignavimus ūkinėms – administracinėms išlaidoms. Praeinamasis balas buvo tarsi poliakale įgrūstas į pažemius. Dar kiti ėmė ne gaudyti valstybės finansuojamas vietas, o stengėsi pas save privilioti į mokamas studijų vietas, o tai, anksčiau ar vėliau, virto aukštojo mokslo diplomo pardavimo verslu. Užtenka tik paklausyti kai kurių akademinės bendruomenės atstovų godų apie tai, ką jiems teko patirti, norint išspirti iš savosios Alma Mater nepažangius, tačiau už mokslus mokančius studentus.
Tame – pirmosios akistatos veidrodyje – matėsi ir kitų iš anksčiau užprogramuotų problemų, apie kurias buvo ilgą laiką žinoma. Kurį laiką aukštojo mokslo bendruomenės lobistai nesudėdami rankų stengėsi, jog įstatymuose rastųsi kuo daugiau reikalavimų, kad, tarkime, į valstybės tarnybą – be aukštojo mokslo diplomo, vėliau be universitetinio aukštojo mokslo diplomo ir visai neseniai be magistro diplomo – niu-niu-niu.
Šios pastangos galėjo sukurti Lietuvai išvis unikalų pasiekimą: nė vieno žmogaus be aukštojo mokslo diplomo! Ačiūdiev, neišdegė. Siekiant tokio tikslo, visos Lietuvos aukštosios mokyklos būtų perpildytos bei laimingos. Ir ne tik. Reikėtų naujų – Ariogaloj, Maišiagaloj ar Kalabybišky. Turėk tik pinigų.
Bet pinigų nebuvo. Dėl aukščiau išvardintų grimasų didžiausia atsakomybė gula ant p. Steponavičiaus komandos pečių. Pirmiausia dėl to, kad įvedę studijų krepšelių finansavimą, tie žmonės liko patenkinti savo reforma. Uždaryti silpnesniuosius universitetus jiems esą neleido liberaliosios pažiūros (tą p. Steponavičius man sakė kokiais 2010 m.), o numatyti grimasas – ko gero, pritrūko ilgalaikės ateities planavimo ir prognozavimo gebėjimų beigi įgūdžių. 2012 -taisiais, užėjus LSDP, DP, TT koalicijai, atėjo ir reformos grimasų arba kontrrevoliucijos aukso amžius.
Taigi ir negalėjo būti kitaip. Krepšelių finansavimas neišsprendė nė vienos sisteminės aukštojo mokslo problemos (pirmiausia kokybės), nes radosi įvairių šalutinių silpnų aukštųjų mokyklų finansavimo schemų.
Todėl antroji valstybinių aukštųjų mokyklų akistata su tikrove prasidėjo pernai į valdžią suėjus „profesionalams“ – socialdemokratų ir valstiečių žaliųjų koalicijai. Nedaug trūko, kad nieko nebūtų įvykę, nes, kai pokyčiai prasideda nuo gausių kalbų devyniomis bangomis, tai po to jau nebelieka nei valios, nei koncepcijos, nei nešališko požiūrio.
Laimė, kad tarp įvairių komunikacijos srovių – tarp Seimo švietimo ir mokslo komiteto ir Švietimo ir mokslo ministerijos, tarp Vyriausybės ir Seimo kultūros komiteto, radosi pačių aukštųjų mokyklų racionalus veiksmas: minimalaus stojamojo balo pakėlimas iki 3 universitetams ir 1,6 kolegijoms. Visa kita buvo absoliučiu politiniu disonansu skambėjusi destrukcija, šamaniški šokiai apie absoliučius universitetų skaičius, tiesą sakant, atgrasę Lietuvos periferijoje gyvenančius jaunuolius nuo mėginimo rinktis kurį nors nedidelį, netoli nuo namų esantį universitetą ar kolegiją (motyvas: nes jų gi neliks – tokį signalą skleidė politikai kartais net susiriesdami). Panevėžio „Sekundė“ rašė apie tai, kad Kauno technologijų universiteto fakultetas Panevėžyje šiemet greičiausiai neturės nė vieno pirmakursio.
Po šių metų stojimo, kada universitetai, kolegijos laidos keliasdešimt mokymo programų, politikams, ypač prieš kitų metų valstybės biudžeto svarstymą, teks pamatyti sraunesniais ir kuklesniais upeliais tekančių ašarų, sulaukti spaudimo: „Esą, kaip mes dabar be universiteto Šiauliuose?!“. Situacija bus pobjaurė. Tačiau ir ŠMM, ir Vyriausybė turėtų gana tvirtai laikytis ir neduoti nė vieno euro už ašaras ar moralizavimą.
Universitetai dėl papildomų valdžios asignavimų galėtų varžytis paprastu, tačiau kokybės kriterijų atitinkančiu būdu. Tarkime, jei Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) radosi tikra ar išgalvotoji prof. Vytauto Radžvilo euroskepticizmo problema, TSPMI ir VU galėtų iš užsienio prisikviesti kitą profesorių, labiau panašų į euroentuziastą, kad jiedu galėtų diskutuoti Europos ištakų filosofijos kloduose, o studentai mėgautis šio ginčo turiniu. Jeigu kam nors atrodo, kad VDU prof. Gintautas Mažeikis yra „labiau į kairę“, galima būtų pakviesti jo kolegą iš kurio nors britų universiteto, kuris „labiau į dešinę“. Jei VU Ekonomikos fakultetą užsėdę kokie Miltono Friedmanno šalininkai, juos atmiežti būtų verta vizituojančiais kaynsinistais. Arba atvirkščiai.
To seniai reikia. Tačiau tik ta kryptimi. Ne į pastatus, ne ūkvedžių algoms, o vizituojantiems profesoriams. Arba garsiausias pasaulio aukštąsias mokyklas baigusiems lietuviams, kurie čia atvyksta nebent mandagumo vizitų.

Rytas Staselis

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Politika. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *