Kaip šiltai galime prisiminti mirusiuosius…

Kiekvieną dieną žmonių gyvenimuose gausu negatyvių reiškinių: tėvai naudoja smurtą prieš mažamečius vaikus, vaikai – prieš senstančius tėvus, vyrai skriaudžia savo moteris, pastarosios atsilygina tuo pačiu. Sūnūs, dukros apleidžia pasiligojusius tėvus, broliai, seserys nepasidalija tėvų turto, kaimynai „provojasi“ dėl pėdos žemės, ne vietoje praminto tako, pasodinto medelio, užtvertos tvoros… Tai labai didelės blogybės, kurios mirga spaudos puslapiuose, transliuojamos radijo, televizijos laidose. Gerai, kad viešinama, negalima užsimerkti prieš tokius reiškinius. Tačiau aš pasigendu didesnės gėrio prieš blogį atsvaros, nes tarsi formuojama nuomonė, kad toks „juodas“ gyvenimas yra vyraujanti tendencija. Tarsi gražių ryšių tarp žmonių jau nebeliko. Anaiptol. Labai dažnai šeimose, bendruomenėse, darbo kolektyvuose tarp įvairaus amžiaus žmonių vyrauja pozityvus bendravimas. Manyčiau, kad žiniasklaida, o ir patys žmonės per mažai akcentuoja tokius santykius, retokai pateikia gražių pavyzdžių.
Neseniai dalyvavau šviesios atminties Antosės Mikalauskienės iš Sobuvos 10 -ties metų mirties paminėjimo renginyje, kurį organizavo velionės dukra Angelė su savo artimaisiais.
Norėčiau pasidalinti savo mintimis apie trijų kartų šiltus ryšius, vienų pagarbą kitiems, išėjusiųjų Anapilin atminties pagerbimą.

Paminėti Antosės 10 -tąsias mirties metines susirinko patys artimiausi: vaikai, anūkai, dukterėčios. Buvome pakviesti keletas velionės jaunystės draugų, o taip pat artimai su ja paskutiniais gyvenimo metais bendravusių žmonių.
Prisiminėme Antosėlę (taip mes ją jaunystėje visi vadindavome) maldoje Jiezno bažnyčioje, aplankėme jos ir jau mirusio vyro, tėčio, senelio, prosenelio Vinco kapus. Po to, susirinkome susikaupimo, prisiminimų apie velionę ilgesnei valandai.
…Iš nuotraukos į mus kaip gyva žvelgia Antosėlė, tarsi sveikintų susirinkusiuosius ir dėkotų už mūsų kartu praleistas dienas, už šios dienos atmintį. Šalia nuotraukos puikuojasi išsaugotų jos rankų ir širdies sukurtų audimo raštų – vadinamos „parinktinės“ lovatiesės – pavyzdžiai.
Jau dešimt metų, kai jos nėra tarp mūsų, bet jos palikta meilė gyvenimui, šventas atsidavimas vaikams ir anūkams, gerumas, įkvepiantis ir toliau daryti gera, darbštumas, mokėjimas „pritikti“ prie visokių žmonių mums visiems gyvas ir šiandien.
Prisiminimais apie Antosę dalijosi visi: kaip nuoširdžiai ji visų laukdavo savo namuose, kaip džiaugsmingai juos sutikdavo, kaip rasdavo daug laiko kalbėtis, kaip patarinėjo atsargiai vertinti žmones, neteisti jų ir nesmerkti, jei „paklydo“, stengtis padėti, jei gali, ieškoti teisingiausios tiesos, kaip visada išdrįsdavo pasakyti savo nuomonę tiesiai, laisvai, be baimės.Vis primindavo: jei kas primėtė tau širdin akmenukų, geriau jau palik tokį toliau nuo savęs…
Jaunystės draugių prisiminimai siekia Antosėlės, gražiabalsės dainininkės, vikrios šokėjos, jaunystės metus, šaunios darbininkės, išmintingos žmonos, namų ūkio puoselėtojos brandos amžių. Velionės dukra ir anūkai dėkojo už visą gyvenimą kurtą teisingą požiūrį į darbą, mokslą, tarpusavio bendravimą, įskiepytą pagarbos žmonėms jausmą paprastu savo pavyzdžiu.
Iki šiol prisimenu savo ir kitų laidotuvių dalyvių stebėjimąsi prieš dešimt metų, kai anūkai Šarūnas ir Žilvinas, būdami 18 – 21 metų jaunuoliai, santūriai graudžiai gedėjo prie Močiutės karsto, iš jos darželio Būdos kaime priskynę ir primerkę velionės puoselėtų rūtų. Po 10 -ties metų malonu klausytis jau paties tėveliu tapusio Šarūno ir Žilvino minčių, kaip močiutė nuo vaikystės mokė darbštumo, tiesiog „įkalė“ mintį, kad tik darbu ir mokslu, vaikai, susikursit sau tinkamą gyvenimą. Dėl to nuo mažens abu labai daug dirbo įvairius kaimo ūkio darbus senelių ūkyje. Jie mielai prisimena močiutės skanius patiekalus, ypač kai kartu su močiute ruošdavo tradicines labai mėgstamas „bandas“ ant kopūstų lapų. Lapus turėdavo patys vaikai nuskinti, išdžiovinti ir sunešti „ant aukšto“, kad užtektų visiems metams. Už išdaigas vaikystėje močiutė bardavo išmintingai, ne su pykčiu, o pamokydama. Ji buvo ir ypatinga anūkų „supratėja“, kai šie ėjo į suaugystę. Visiems mums per prisiminimų valandą buvo labai gera jausti tokį nuoširdų, paprastą ir gilų anūkų vertinimą. Supranti, kad jei nebūtų buvę tų gerųjų tarpusavio ryšių šeimoje, nebūtų ir tokių šiltų prisiminimų, nuoširdžios pagarbos.
Bemaž didžiausias Antosės viso gyvenimo troškimas – turėti išsimokslinusius (nes pati jaunystėje neturėjo galimybių mokytis), teisingus, padorius, mylinčius darbą ir žmones vaikus ir anūkus išsipildė su kaupu. Visi jos brangiausi žmonės baigę mokslus ar dar toliau mokosi, vertinami žmonių, geri darbuotojai. Smagu, kad anūkai išaugo paslaugūs, pagarbūs ne tik artimiesiems, bet ir kitiems žmonėms. Jų pagarbą jaučiu ir aš asmeniškai, ir tuo labai didžiuojuosi.
Atminimų valandos pabaigoje visi gavome po angeliuką, pašventintą po šv. Mišių bažnyčioje, kaip atminties, meilės ir dėkingumo simbolį. Mūsų prisiminimus artimieji įsirašė, kad mintys išliktų ateičiai.
Metai bėga, laikas tolina dienas, kai buvome kartu su Antosėle, kai dalijomės jaunystės prisiminimais, gyvenimo patirtimi, džiaugėmės tuo, ką turime, ar skundėmės sunkumais. Toks jau gyvenimas, amžino nieko nėra. Panašūs renginiai tarsi nutiesia atminimo tiltus tarp gyvųjų ir mirusiųjų, priverčia susimąstyti, kas esame, ko verti, ko netenkame.
Skirstėmės pajutę atminimo džiaugsmą, kupinomis dėkingumo širdimis Antosės artimiesiems už atminimo šviesą išėjusiajai, už didelę pagarbą mums, bendravusiems su ja, už paprastas pamokas, kaip vaikai, anūkai gali nuoširdžiai saugoti brangiausių žmonių atminimą.
Žinau, jog analogiškų pavyzdžių žmonių santykiuose, gyvenimuose yra labai daug. Deja, jie yra nepelnytai nutylimi. Norėtųsi dažniau girdėti, skaityti apie juos, mokytis iš jų. Neabejoju, kad tai padėtų tapti mums visiems dvasingesniems, turtingesniems sielose.
Onutė Andrulevičiūtė -Šaulinskienė, Krasaušiškės, Stakliškių seniūnija

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook9Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *