Prisilietimas prie senosios Jiezno istorijos ištakų. Jiezno vardo paminėjimui 525 -eri (I)

Šiais metais kaip niekad gausu  mūsų krašto miestų istorinių sukakčių  paminėjimų. Šventėme  Prienų ir Balbieriškio pirmųjų gyvenviečių paminėjimo 515 -tąsias metines, daugybe renginių ruošiamės sutikti Jiezno (Jiezno vardu pavadinto dvaro) 525 -tąsias paminėjimo metines. Šios datos sietinos su LDK didžiojo kunigaikščio (1492 – 1506) ir Lenkijos karaliaus (1501 – 1506), Jogailos anūko Aleksandro Jogailaičio (1461 – 1506) valdymo epocha. Didžiavyris rėmė bažnyčias, jų kūrimąsi, palaikė miestelių augimą. Paskutinysis lietuviškai mokėjęs Lietuvos valdovas sutvarkė valstybės kanceliariją, pradėjo sistemingai kaupti LDK politikos archyvą – Lietuvos Metriką. Jogailos anūkas Aleksandras yra vienintelis Lenkijos karalius, palaidotas Vilniaus katedroje.

Aleksandro valdymo laikotarpiu LDK teritorijos didesnę dalį  sudarė Baltarusijos ir Ukrainos, o taip pat Pamaskvės žemės, apgyvendintos rusėnų (iš jų vėliau susiformavo rusų, ukrainiečių, baltarusių tautos). Į tas žemes 15 a. pabaigoje – 16 a. pradžioje pradėjo pretenduoti Maskvos valstybė, 1487 m. pradėjusi  nuožmų karą prieš LDK. Aleksandras Jogailaitis 1494 m. pasirašytą  „amžinąją taiką“ su  Maskva, kaip įprasta diplomatijoje, sutvirtino vedybomis, 1495 m. vedė Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukrą Eleną. Kartu su Elena į Lietuvą atvyko jos artima aplinka: patarėjai, sekretorius, dvaro pareigūnai. Pagal vedybų sąlygas Lietuvos valdovas Aleksandras Jogailaitis turėjo juos aprūpinti žemės valdomis. Todėl kunigaikštienės Elenos sekretoriui Motiejui Mikitinyčiui (nuo 1509 m. Holovčinskiui) 1507 m. šalia daugelio dvarų atiteko Jiezno, Birštono ir Balbieriškio dvarai. Gulbės herbą turinti Holovčinskių giminė – pradžioje stačiatikiai, vėliau – evangelikai, labai puikiai adaptavosi LDK politikos dirvoje: buvo LDK Ponų Tarybos nariai, įvairių žemių valdytojai, vadovaujantys kariniai ir teismo pareigūnai. Kitaip buvo su Prienų valdytoju, totoriumi Mykolu Glinskiu. Šis išdavė LDK ir persimetė Maskvos pusėn.

Šiais metais švenčiame Reformacijos 500  -tąsias metines. Čia būtų pravartu priminti, kad Holovčinskių valdomos Jiezno ir Balbieriškio žemės buvo svarbūs evangelikų (kalvinų) tikėjimo regioniniai centrai. Jiezne kalvinų šventovė pastatyta po 1581 m. ir veikė iki 1634 m., Balbieriškyje  evangelikų bažnyčia kunigaikščio Jaroslavo Holovčinskio (pasirašinėjusio dar ir Rapalovskio pavarde) funduota  1612 m., po didelių konfliktų su katalikais, veikė iki 1644 m. (http://www.epaveldas.lt/vbspi/simpleSearch.do;jsessionid=B393418F24E75965B82163357C452176).Šis Jiezno ir Balbieriškio Holovčinskių valdymo  patyrimas vertas gilesnio ir rimtesnio LDK istorijos vertybinio studijavimo. Holovčinskiai ypač svarbūs Jieznui. Gulbės herbo kunigaikščiai 125 metus valdė mūsų kraštą, sudarė mūsų kaimus ir grafystę, pastatė pirmuosius krikščioniškus,  kalvinų maldos namus ir pirmuosius dvaro rūmus.

Vienos dienos ekspedicija

 1492 m. gruodžio 4  dieną  Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis suteikė privilegiją Darsūniškio bažnyčiai.

Jiezne ir Darsūniškyje šiuo metu ruošiamasi  rugsėjo pabaigoje įvyksiančiam bendram Jiezno ir Kruonio seniūnijų, Jiezno ir  Darsūniškio parapijų renginiui, skirtam 525 m. senumo svarbiems istoriniams įvykiams atminti. Po mišių ir teatralizuoto vaidinimo Darsūniškio Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje  prasidės jaunųjų šaulių žygis po istorines Jiezno grafystės žemes maršrutu Užgirėlis – Jieznas. Vos ne dvidešimt kilometrų jie neš Jiezno istorines kunigaikščių  Holovčinskių ir grafų  Pacų  vėliavas. Siekiant patikslinti kelionės maršrutą, dar kartą atrasti senąsias, bet dabar primirštas Jiezno istorines valdas, kartu su dideliu krašto istorijos entuziastu, visų mūsų pastangų įprasminti istorinę atmintį palaikytoju Jiezno seniūnu Algiu Bartusevičiumi  ir istorijos vyr. mokytoju, patriotinio jaunųjų šaulių judėjimo vadovu Sigitu Žaliu surengėme apžvalginę ekspediciją po istorinį Jiezno ir Šventininkų valsčių. 

Vieną gražų liepos penktadienį, nuo pietų iki vėlyvo vakaro, sunkiai įveikiamais miškų, javais apsėtų, rugiagėlėmis pražydusių  laukų  siaurais keleliais, pro šienu kvepiančias pievas ir šimtamečius ąžuolus važiavome automobiliu, įveikdami balingas vietoves, pažliugusių, traktorių išmaltų provėžų slenksčius. Pabandėme mintimis, pojūčiais ir vaizduote nusikelti daugiau kaip penkis šimtus metų atgal, įsigilinti į istorijos klaustukus, širdimi pajusti istorijos virsmą. Pirmiausia skubėjome Darsūniškio link. Nekalbėsime apie šio miestelio, turėjusio ir miesto teises, 600 metų  istoriją, žingeidus skaitytojas ją susiras interneto puslapiuose. Nuo Kruonio pusės įvažiavę pro Šventos Agotos vartus, greit atradome ir bažnyčią. Tai jau ketvirtoji bažnyčia, nes likusias tris (dvi medines ir vieną mūrinę) sunaikino karai. Pirmoji, dar Vytauto Didžiojo laikais pastatyta, medinė  bažnyčia turėjo Šv. Andriaus ir Šv. Elžbietos titulą. Šios bažnyčios reikmės ir davė pradžią rankraščiuose įformintam Jiezno istorijos virsmui. 

Prisilieskime prie šio dokumento:

„Viešpats vardu amen. Amžinam reikalo atminimui. Mes, Aleksandras Dievo malone Lietuvos didysis kunigaikštis, Rusios ir Žemaitijos viešpats ir paveldėtojas ir t.t., šiuo raštu štai ką skelbiame visiems ir atskiriems asmenims, kuriems tai svarbu, tiek dabar gyvenantiems, tiek ir vėliau gyvensiantiems, kurie susipažins su šiuo raštu.

Mes matome, jog garbingosios Mergelės, mūsų Viešpats priėmimo bei apaštalo Šv. Andriejaus ir šv. Elžbietos vardo parapijinė Darsūniškio bažnyčia, kuriai suteiktos mūsų patronato teisės, nuo pat jos įsteigimo buvo negausiai aprūpinta; tuo būdu jos valdytojai (klebonai), atsižvelgiant į jų padėtį, negali apsirūpinti atitinkamu maistu bei pragyvenimu nei deramai atlikinėti aukojimo Dievui apeigų. Todėl anksčiau minėtos bažnyčios valdytojas gerbiamasis Mikolajus mus nužemintai maldavo, kad palaikytumėm svarbą tą bažnyčią iš mūsų malonės  dosniau aprūpinti  ir išplėsti.

Atsižvelgdami į tą pagarbą, kurią reiškiame  Šventajai Mergelei bei minėtos bažnyčios patronams ir rūpindamasi, kad aukojimo Dievui apeigos ir  šventosios pamaldos  toje bažnyčioje  nuolatos ir nepertraukiamai  būtų laikomos už mūsų sveikatą ir mūsų pirmtakų  sielų išganymą, – mes, laisvu mūsų noru ir atsižvelgdami į mūsų patarėjų prašymus, tos bažnyčios naudai, jos dabartiniam valdytojui bei jo teisėtiems įpėdiniams, mūsų Darsūniškio dvare atidavėme, pavedėme ir dabar atiduodame, pavedame bei amžinai priskiriame teisę statytis  ir įsirengti laisvą smuklę bažnyčios žemėje  ir tame sklype ir iš tos smūklės imti duoklę ir visokią naudą ramiai ir be jokio trukdymo ir tą pelną naudoti taip, kaip patinka, kaip pasirodys naudingiausiai dabartiniam valdytojui bei jo įpėdiniams. Be to tai bažnyčiai  mes duodame ir amžinai priskiriame iš mūsų Jiezno dvaro, kuris yra Darsūniškio kryptyje kviečių, rugių, miežių ir grikių dešimtinę, duotiną nuvalius mūsų laukus ir suarus pudymus arba prieš suarimą. Todėl dvaro dabartiniam ir būsimiems valdytojams bei jų pavaduotojams mes tvirtai įsakome, kad tai ką Šv. Dievo  bažnyčiai paskyrėme ir amžinai atidavėme, jūs tuojaus  be jokio atidėliojimo ir be jokių apsunkinimų savo laiku atiduotumėt ir įteiktumėt. Šiam dalykui  paliūdyti ir užtikrinti prie rašto yra prikabintas mūsų antspaudas. Duota Trakuose, Šv. Barboros dieną, antradienį, 1492 Viešpats metais. Ten pat dalyvavo gerbiamasis Kristuje tėvas ponas Albertas, Vilniaus vyskupas ir garbingieji didikai: Petras Janavičius, Trakų vaivada ir mūsų Didžiosios kunigaikštijos žemės maršalka, Jonas Zabžežinskas, Trakų kaštelionas ir Polocko žemės valdytojas, Stasys Janavičius, mūsų Žemaitijos seniūnas, Stasys Kostevičius, Kauno žemės valdytojas, Jonas Litauras, Grigorijus Astikas, mūsų maršalkos, ir labai daugelis  kitų mūsų rūmininkų, kaip liūdininkai to, kas buvo anksčiau išdėstyta. Duota  garbingojo Ado  Jakubovič de Kotros, mūsų kanceliarijos notaro, mums ištikimo ir mylimo rankomis. Patarta kilniojo Mikalojaus  Radvilaičio, Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės kanclerio, Vilniaus karužos“ (Prof. dr. P. Pakarklis. Ekonominė ir teisinė katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje  XV-XIX a, V., 1956, p..240-241). Prieš 60 metų profesoriaus atliktas vertimas iš lotynų kalbos reikalavo kai kurių korekcijų ir patikslinimų, nes šiuo metu nevartojame  sąvokų „Dievo kultas“  ir panašiai. Atsakingai pataisėme ir vieno kito  pareigūno netikslius vardus (aut past.).

Ilgaamžė Jiezno dvaro priedermė

Privilegija pabrėžia  sunkią Darsūniškio bažnyčios išlaikymo būseną ir nurodo  jau brandaus Jiezno dvaro sugebėjimą rugių, miežių, kviečių, grikių dešimtine  remti Darsūniškio bažnyčią. 

Jiezno dvaro įsipareigojimas Darsūniškio bažnyčiai turėjo panaikinti šios amžių bėgyje buvusias problemas. Vytauto  funduotas bažnyčios aktas neišliko. 1473 m.  kovo 1 dieną Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius  Kazimieras Jogailaitis suteikė vadinamąją Darsūniškio bažnyčios apturtinimo privilegiją, pagal kurią Darsūniškio bažnyčios ir klebonijos išlaikymui dovanojo penkis valstiečius, priklausiusius Trakų piliai, su visų jų turtu ir prievolėmis, o taip pat  grūdų ir daržovių dešimtinę  iš Darsūniškio bei Eigėniškių dvarų, taip pat kasmet po du saikus medaus ir akmenį vaško iš Trakų pilies, o taip pat Butiškės žemę (VU MB Rs, f.102-463, p.1-2). 

Dažnas Darsūniškio dvaro valdytojų keitimas lėmė, kad šios privilegijos buvo nesilaikoma, kas nuskurdino bažnyčią ir kleboniją. Dešimtinė iš Jiezno dvaro turėjo užtikrinti nuolatinią stabilią ekonominę Darsūniškio bažnyčios būklę. Lenkijos karaliai, Lietuvos didieji kunigaikščiai Zigmantas Vaza ir Vladislovas Vaza atitinkamai 1601 m. vasario 25 dieną ir 1639 m. kovo 13 dieną šią privilegiją dar kartą patvirtino (VU MB Rs, f57-?-53-1249, p.1-2).

Jiezno dvaro valdytojai Holovčinskiai stengėsi laikytis privilegijos įsipareigojimų, tačiau 1599 m. susilaukė karaliaus Zigmanto Vazos griežto įspėjimo. Pastatęs kalvinų bažnyčią, Sčiastnas Holovčinskis pradėjo nebevykdyti 1492 m. Jiezno dvaro įsipareigojimo remti dešimtine grūdais Darsūniškio bažnyčią. Vilniaus Vyskupija buvo tuo nepatenkinta ir 1599 m. kreipėsi į karalių Žygimantą Vazą. Bet Holovčinskiai buvo labai diplomatiški ir labai greit išsprendė susidariusią padėtį. Jie pasirašė susitarimą: „Aš, Sčiastnas Holovčinskis, Jaroslavo sūnus Holovčine Liubošanų seniūnas ir aš, Jaroslavas Holovčinskis (brolis – V.K.) susipažinę su šiuo laišku, susitikome su Darsūniškio klebonu Jonu Meškausku, dalyvaujant Jo malonybei Vilniaus vyskupijos administratoriui, Trakų klebonui Benediktui Vainai dėl to, kad Darsūniškio klebonas dukart mus kvietė dėl neatiduodamos dešimtinės iš Jiezno dvaro. Su Darsūniškio klebonu Jonu Meškausku susitarėme, kad dešimtinę nuolatos mokėsime, o nuo 1600 metų derliaus sumokėsime dešimtinę už praleistus metus, o taip pat ketvirtį derliaus pagal Darsūniškio bažnyčios fundacijos sąlygas“ (VU MB. Rs, f.B-53, b.44, l.289). Susitarimą pasirašė kunigaikščiai broliai Sčiastnas ir Jaroslavas Holovčinskiai, sūnėnas, Jaroslavo sūnus Konstantinas Holovčinskis, Vilniaus vyskupijos administratorius Benediktas Vaina, Darsūniškio klebonas Jonas Meškauskas, taip pat Kauno pavieto stalininkas Stanislavas Dziatkauskas.

Mainais už įsipareigojimo vykdymą Sčastnas Holovčinskis 1599 m. iš karaliaus išprašė prekybinę privilegiją Jiezno miestui.

Privilegijos įpareigojimus, kad ir dažnai uždelsdami, turėjo vykdyti ir dvarą 1633 m. įsigiję grafai Pacai, šiaip jau turėję fundacinių įsipareigojimų Pažaislio vienuolynui, Jiezno bažnyčiai ir altarijoms, Kauno ir Vilniaus Augustinų vienuolynams (1834 m. Jiezno dvaro fundacinių mokesčių byla, p. 1, Kaišiadorių vyskupijos archyvas, senoji Jiezno bažnyčios byla).  Po dvaro eksdivizijos  1834 m., kai Jiezno dvaras apgaule atiteko Ignotui Kvintai, iki 1874 m. 150 carinių rublių įsiskolinimą Darsūniškio bažnyčiai mokėjo dvarininkas Dominykas Žaba. (Ten pat). 1874 m. Ignotas Kvinta, naudodamasis cariniais įstatymais, Jiezno dvaro įsipareigojimo Darsūniškio bažnyčiai  jau  nesilaikė. 

Jieznas iki Žalgirio mūšio

Susipažinus su 1492 m. Aleksandro  Jogailaičio privilegija, kyla klausimas, kodėl Jieznas taip vėlai išėjo į Lietuvos istorijos orbitą?.. Čia jau negalima remtis svaičiojimais apie tariamą dvaro buvimą anksčiau. Jeigu kažkada, kažkur atsiras tai įrodantis dokumentas, šią versiją galėsime patvirtinti. Kol to nėra, Jiezno pradžią datuojame 1492 m.

Iki 1410 m. Žalgirio mūšio Jieznas nepasižymėjo išskirtinėmis geografinėmis, juolab gynybinėmis  sąlygomis. Kaip argumentu reikėtų pasiremti  kryžiuočių kelių aprašymais. Arčiausiai Jiezno apylinkių buvo žinomas kryžiuočių kelias iš Įsručio į Darsūniškį, o taip pat kelias iš Birštono į Stakliškes (O. Maksimaitienė. Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai, V., 1991, p.65-66). 

„Kryžiuočių gerai apmokami vietiniai  šnipai buvo išlandžioję visus Lietuvos kampelius ir žinojo ne tik kelius, bet ir girias, miškus ir ežerus, pelkes, brastas, kalnus, dvarus, miestelius, net atskiras sodybas. Kryžiuočiai tais pranešimais paprastai naudodavosi. 1387 – 1402 m. pranešimuose pasakyta, kad kryžiuočių šnipas Klavsigaila žinąs kelią nuo Birštono į Remeikius į jo brolio Mingailos kiemą, kur esama vandens ir ką plėšti. Nuo to kiemo iki Stakliškių pusantros mylios (VU MB Rs, f.104-266, p.4, p.10). Tokių kryžiuočių žygių metu 1375 m.  buvo pirmąkart pastebėtos Stakliškės. (Ten pat, p.5), Birštonas (Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika, V., 1999, p.174). Požalgiriniu laikotarpiu Jiezno kraštas ilgą laiką buvo nepastebimas, nes jis buvo retai apgyvendintas, jame buvo pilna nederlingų žemių, brūzgynų, klampynų. Kraštas neviliojo bajorų, kuriems žemes už karinę tarnybą dalijo didysis kunigaikštis. Mūsų nuomone, iki 15 amžiaus  dar neįvardintose Jiezno krašto žemėse, tuomet priklausiusiose Birštono ar Darsūniškio valsčiams, galėjo būti ganomos LDK didžiojo kunigaikščio žirgų kaimenės. Birštone ne kartą medžiojo ir ilsėjosi Lenkijos karaliai, Lietuvos didieji kunigaikščiai, bet nė vienas jų  neaplankė  hipotetiškai tariamai buvusio jų dvaro, nevykdė jokios apskaitos ar inventorizacijos, tijūnų ar kitų dvaro pareigūnų skyrimo. Tiesiog reikėtų susitaikyti su ta mintimi, kad tokio dvaro bent iki 15 a. 8 -tojo dešimtmečio nebuvo.

Profesorė Raimonda Ragauskienė yra pastebėjusi, kad  LDK didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis, „neaišku, kokiu tikslu, gal medžiodamas, lankėsi 1492 m. spalio 16 dieną, visai prieš tėvo mirtį (Raimonda Ragauskienė. Karališko Birštono praeitis. Istorinė raida iki XIX a, V. 2004, p.31).

Mūsų nuomone, didžiojo kunigaikščio lankymosi tikslas buvo labai aiškus: prieš suteikiant Darsūniškio bažnyčiai privilegiją, susipažinti su Jiezno dvaru, kuris šalies valdovo jau buvo numatytas paskirti Darsūniškio bažnyčios išlaikytoju.

Jiezno dvaras 1492-1507

Žinios apie šį dvarą minimu laikotarpiu gana skurdžios, tačiau apčiuopiamos. Lietuvos Metrika pateikia duomenis, kad 1499 m. Jiezno dvarą administravo LDK didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio  Darsūniškio vietininkas Vaitiekus Ivaškevičius (Lietuvos Metrika. Knyga Nr.6 (1494 – 1506); Užrašymų knyga 6, V., 1997, p 198, įrašas 303). 1502 m. dvarą iš vyro įsigijo pati kunigaikštienė Elena. LDK didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis savo dvaro sąskaitų knygoje 1502 metais rašė: „Iš didžiosios kunigaikštienės  gavau penkis šimtų auksinų auksu, kuriuos jo šviesybė davė už dvarą, vadinamą Jiezno vardu, ir šiuos auksinus gavau per poną Sapiegą, jos šviesybės kanclerį, ketvirtadienį prieš  naujuosius metus Vilniuje (XII.29), 1502 metais“ (Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos (1494 – 1504), parengė Darius Antanavičius ir Rimvydas Petrauskas,V., 2007, p.304). 1504 m. kunigaikštienės dvaro Jiezne tijūnu buvo kunigaikštienės Elenos iš Maskvos atsivežtas bajoras Michna Ivanovičius, ėjęs ir Trakų tijūno pareigas (Lietuvos Metrikos knyga, nr.6, p.314, 1504 09 11 įrašas nr. 534). 1505 – 1506 metais kunigaikštienė Elena iš Jiezno dvaro suteikė valdas vietiniam bajorui Jonui Verbylai: „Apdovanojo mus dovanomis  mūsų bajoras Jonas Verbyla ir papasakojo jis mums, kaip mūsų nuotakai karalienei Aleksandrienei, su Dievo palaima Elenai tarnavo, kad ji jam davė iki Motiejaus Mikitinyčiaus valdymo 7 priklausomas šeimynas: Misių su vaikais, Kęstutį su vaikais, Michną su vaikais, Stankaus Jokūbą  su broliu, Kirkilo Stankų su broliu, Mikolajų su broliu Belevičiumi, totorių Manką su broliu ir visai tai su visomis žemėmis, kurie šias buvo apgyvendinę: Toliškes (dabartinė Kruonio seniūnijos žemė, – V.K.), Katiškes (neišlikęs Kruonio seniūnijos kaimo pavadinimas – V.K.), o taip pat keturias tuščias  žemes: Sobuvą, Netikiškes, Blusiškes, Mikalavą (paskutinieji trys neišlikę, sunkiai identifikuojami Kruonio seniūnijos kaimų pavadinimai, – V.K.). Taip pat mums suteikta  Jiezno dvaro žemė ir pievos  prie Verknės, priešais Punios ir Stakliškių kalvius buvo amžinai patvirtintos (Tikriausiai dabartinės Verbyliškių, Padriežiškių, Pikelionių, Kurmoniškių, Dvareliškių, Beniukų žemės – V.K.). Taip pat jo malonybė davė jam dvi valdinių šeimynas Stakliškių valsčiuje: Vilmanto Jurgelį ir bevardį su broliu Jankumi (Lietuvos Metrika. Knyga nr.10 (1524-1539). Užrašymų knyga 14, Vilnius 2008, p.149, įrašas Nr.28, į lietuvių kalbą verčiama pirmą kartą). Krenta į akis, kad Sobuvos kaimo istorijos pradžią galime laikyti ne vėlesnę nei 1507 m. Karalienės Elenos dosnumas leidžia daryti prielaidą, kad krašto bajoras  Jonas Verbyla 1505 – 1506 m. laikotarpiu galėjo būti Jiezno dvaro valdytoju, o gal ir globoti vyro netekusią (1506 m.) karalienę.

Kunigaikštis Motiejus Mikitinyčius – Birštono dvaro laikytojas, Jiezno ir Balbieriškio dvarų savininkas (1507 – 1539)

Kai krašte nematai vadybine patirtimi, išminties aura žėrinčių, ryžtingais sprendimais  iki regiono lyderių pakylančių vadovų, tada jų ieškai praeityje.

„Su Dievo vardu amen. Mes Elena, su Dievo malone Lenkijos karalienė, Lietuvos didžioji kunigaikštienė, Rusios, Prūsijos, Žemaitijos ir kitų žemių valdovė šiuo raštu visiems kas jį matys ar girdės, dabar esantiems ir dabartyje būsiantiems ir tiems, kam tuo reikės vadovautis pasakome, kad už ištikimą, teisingą ir nepriekaištingą Birštono ir Mogiliovo vietininko kunigaikščio Motiejaus Mikitinyčiaus tarnystę, kuria jis ištikimai ir teisingai savo valdovui  ir mūsų amžinos atminties karaliui Aleksandrui  ir mūsų vyrui  tarnavo, buvo jam maloningas visose tarnybose, buvo prielankus ir ištikimas tarnas, o taip pat mums nuo pat jaunų dienų  mums ištikimybe pasižymėjo, todėl mes jo rūpestingumą ir atsakomybę atžymėti norime. Su visu dėkingumu skiriame  jam mūsų Jiezno dvarą su Šventininkų žmonėmis, išskyrus Verbylos žemes. Taip pat jam skiriame Hanuso (Balbieriškio – V.K.) ir Šliagerio (Birštono – V.K.) dvarus, kuriuos valdovas, mūsų vyras mums suteikė ir privilegijomis  patvirtino su visais žygūnais (valstiečiais, kurie be činšo ir atodirbio, dar atlikdavo ir žygūnų pasiuntinių prievolę, o karo metu eidavo į kariuomenę, – V.K.), su valkininkais (valstiečiais, mokančiais už  turimą žemę piniginį mokestį – činšą ir atliekančiais valkos prievolę su vežimu), su valstiečiais, mokančiais činšą ir neatliekančiais feodalinių prievolių, su nelaisvomis šeimynomis, su ariamomis dirvomis, su drevinės bitininkystės biržėmis, pievomis, lapuočių miškais ir šilais, ąžuolynais ir apynynais, su visomis žvėrių ir paukščių gaudyklėmis, užtvankomis su varžomis žuvims  gaudyti, su ežerais, upėmis ir upeliais, su visomis  prievolėmis ir darbais ir su visa įvairia viešpatavimo teise mus ir niekuo neįpareigojančia“ (Lietuvos Metrika. Knyga nr. 25. Užrašymų knyga nr.25, V.1998, p.121, įrašas 121). Šią privilegiją karalienė Elena suteikė mirus jos vyrui 1506 m., Bielske 1507 m. gruodžio 15 dieną. Be šių žemių, Motiejus Mikitinyčius gavo daug kitų žemių Vilniaus, Anykščių, taip pat nuo 1509 m. – ir  Holovčiną Mogiliovo apylinkėse. Nuo Holovčino vietovardžio kilęs ir  kunigaikščių Holovčinskių giminės vardas.

Jiezno valdos kunigaikščio Motiejaus Mikitinyčiaus laikais

Jiezno dvaro valdos minėtu laikotarpiu didele dalimi buvo dabartinės Kruonio seniūnijos teritorijoje. Jiezno dvarui priklausė pirmas laukas nuo Jiezno iki Liciškėnų, antras laukas nuo Liciškėnų iki Pikelionių, Bagdoniškių ir Vilūnėlių. Anksčiau jau vardintos valdos priklausė Jonui Verbylai. Vėžionys, Sokonys, Paverkniai, Žideikonys, Vailiūnai, Jundeliškės, Kisieliškės, Nibriai, Pelekonys, Mediniškės priklausė Birštono valsčiui. Kašonys, Jachniškės – Jurlovams. Tad pirmiausia Motiejus Mikitinyčius nupirko Sobuvą ir Sundakus. Pagrindinės  Motiejaus Holovčinskio žemės  buvo: Jiezno dvaro Purvininkų palivarkas, Andriūnų, Toliškių, Kurmiškių žemės valdos (nuo 17 a. priklausiusios Jiezno klebonijai), Šventininkų, Rokiškių, Sevelionių, Būtkiemių, Sevelionių, Kazokų, Paukštiškių, Plytnikų, Ignalinos, Plaskūnų, Būdos, Kalvių, Domeikiemio kaimai, o šiek tiek vėliau ir  Vilūnai.  

Istorija grimzta užmarštin

Su kelionės bendražygiais važiuodami istorinėmis Jiezno grafystės valdomis, gėrėjomės laukų toliais, miškais. Matėme molingas žemes ir supratome, kaip nelengva buvo Motiejaus Mikitinyčiaus valdiniams. Štai ir Purvininkų dvarvietė, 16 – 17 amžiuje pasižymėjusi savo tvenkiniais, malūnais, ir auginamais javais. Gaila, bet dvarvietė sovietiniais laikais „išgremžta“, ir čia buvo pastatyta kolūkinė ferma. Bet dar tebesimato buvusių tvenkinių žymės, buvusio mūro ženklai. Užlipome ant kalno, apžiūrėjome ten esančias į kaimo kapinaites. Jose iki 17 amžiaus buvo laidomi kalvinai, o vėliau kapinės buvo padalintos į kalvinų ir katalikų. Po Motiejaus Mikitinyčiaus mirties kaimas pagal jo testamentą tapo Vilniaus stačiatikių Šventos Trejybės vienuolyno valda, kol sūnūs kalvinai  Sčastnas ir Jaroslavas 1572 metais  šio palivarko neatsiėmė.

Teko ir nuliūsti dėl to, kad pavėlavom atvykti kokia penkiasdešimt metų. Apie istorinius Jiezno dvaro laikus niekas čia jau neatmena, senolių kartos, gerokai senstelėjusių vaikaičių pasakojimu, apie juos irgi neužsimindavo. Atmenami tik  iki 1918 m. valdę lenkų dvarininkai, tad Purvininkų apylinkėse sutikti žmonės pasiūlė kreiptis į kraštotyros mylėtoją Bronių Davidavičių.

Aukštai išaugusių kviečių siaurais takeliais pėsčiomis nuvykome pas Bronių. Bronius jau į aštuntą dešimtmetį įkopęs, labai ligotas, vos paeinantis vyras. Šio žingeidaus vyro fizines ir dvasines jėgas palaiko įvairių senovės eksponatų rinkimas. Tai – ir akmeniniai kirvukai, vermachto ir Raudonosios armijos mundiruotė ir daugybė kitų įdomių eksponatų, nemažai nuotraukų. Bronius sovietų valdžios buvo persekiojamas už tai, kad jo giminės buvo partizanai, kad jis pats namuose laikė 1941 m. išleistas knygas apie bolševikų žvėriškumus Lietuvoje. Įdomu buvo išklausyti ir pasakojimą  apie 1945 – 1946 m. susitikimus su Vytauto Marčiulionio – Viesulo ir Alfonso Aliukevičiaus – Saulės partizanais. Nusprendėme čia dar atvykti kitą kartą. Skubėjome keliauti toliau, saulė jau pradėjo žemėti…

Straipsnyje panaudotos Algio Bartusevičiaus nuotraukos iš ekspedicijos.

Bus daugiau.

Vytautas Kuzmickas, istorikas