Ar visus priglaus motina Rusija? (pagal P. Cvirką)

Aš gal ir nesu tokios kategoriškos nuomonės kaip prof. Vytautas Landsbergis, kuris sako, jog „siųsti savo vaikus į melo imperiją tikintis, kad jie neužsikrės arba neparveš infekcijos – labai neatsakinga“ (interviu LRT televizijai), komentuodamas Plungės moksleivių rendez vouz į Rusiją. Tačiau beveik tiksliai žinau, kad šiuo metu toje šalyje, kviečiant atstovus iš buvusios sovietinės imperijos pakraščių, nieko nebūna šiaip sau, nieko nebūna nemokamai. Net jeigu Rusijos vizos yra nemokamos, tos šalies ideologinio fronto pareigūnai privalo mūsų vaikams prikišti į galvą seno imperinio mėšlo („kaip mums visiems buvo gera, kokia tai stipri valstybė buvo“, etc.), kad tas pinigines nuolaidas kompensuotų su kaupu ideologinis mėšlas, specialiai sustatytas gražus vaizdelis, dovanėlės, esą nuoširdūs plojimai ir kreipiniai „mūsų draugai iš Lietuvos“.
Kalbama apie plungiškių jaunimo delegaciją, Krasnogorsko rajono savivaldybės kvietimu dvi savaites praleidusią Rusijoje, stovykloje, kuri esą buvo surengta kultūrinių mainų programos rėmuose. Plungės meras Audrius Klišonis – akivaizdžiai pasimetęs. Sakoma, kad prieš miesto jaunimėlio delegacijos vizitą buvęs įspėtas apie tai, kokia gali būti ši kelionė.
Problema – akivaizdžiai gilesnė. „Kultūriniai mainai“ – specialus Rusijos vadinamos „minkštosios galios“ instrumentas, kuriuo naudojasi dešimtys Lietuvos mokyklų, savivaldybių kontorų, kultūrininkų organizacijų, dažniausiai šniūrais lekiančių į Kaliningradą arba į Sankt Peterburgą. Vakariečių išmokyti rusai šias kultūrines programas sukala tampriai, kad būtų įspūdis, jog visą laiką šiek tiek vėluojama, trūksta laiko, todėl net ir kritiško mąstymo imunitetą turinčiam žmogui veik nėra laiko rastis vienatvėj, apsvarstyti pamatytus ir išgirstus įspūdžius. Nepriklausomai nuo to, ar tokius renginius organizuoja viešųjų ryšių ir propagandos specialistais apsistatę „Gazprom“ su „Rosatom“ ar firmelės iš municipaliteto kultūrinio ratelio.
Pasitikrinti, kur norima nuvežti eilinę grupę kultūrininkų iš Lietuvos yra labai lengva. Nereikia jokių Valstybės saugumo patarimų beigi rekomendacijų. Tiesiog reikalaujant į gausių ekskursijų ir susitikimų programą įtraukti pasimatymus/diskusijas su vietos nevyriausybinių organizacijų atstovais, ekologais, žmogaus teisių gynėjais (pirmučiausia apie juos reikėtų patiems surinkti informaciją, nes gausite tokių nevyriausybininkų, kurie ką tik grįžo iš Rytų Ukrainos fronto). Ir viskas bus kaip ant delno. Ar anoje pusėje dar rasis tokių, kuriems tokie kultūriniai mainai iš „liaudies diplomatijos“ operos atrodys prasmingi ir labai reikalingi? Visi kiti atvejai, prašau man atleisti, yra skirti mūsų naudingiems idiotams, nesuvokiantiems, kad už porą šimtų eurų vienam žmogui galima pamatyti gražesnių nei Rusija vietų ir kultūriškai artimesnių, įdomesnių žmonių nei ten. Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje ir dar daug kur.
Kukliuoju mano požiūriu, į šiuolaikinę Rusiją yra prasmės važiuoti nebent turint ką parodyti, pasakyti, išlaikant dialogo iniciatyvą ir jos nepaleidžiant iš savo rankų. Ignoruojant iniciatyvas sentimentaliai pabendrauti, nostalgiškai paverkšlenti ir sugerti vieną kitą butelį ugninio vandens.
Ne taip lengva. Net mano profesijos žmonėms. 2012 metų vasarą grupė Lietuvos žurnalistų buvo pakviesti į Kaliningrado sritį apžiūrėti ten statomos Baltijos atominės elektrinės. „Rusatom overseas“ kompanija buvo surinkusi ekspertų bei technikų grupę, kurie ėmė pudrinti mums smegenis. Dalis mūsų, pasiruošę namų darbus, žinia, pradėjome teikti bjaurius klausimus. Tačiau kai kurie kolegos nežinia kodėl išskydo, susilydė. Kai šeimininkai pradėjo aiškinti, kaip tokiam geram projektui trukdo nekonstruktyvi Andriaus Kubiliaus vadovaujama Lietuvos vyriausybė, kolegos ėmė kalbėti apie tai, esą „rudenį Kubiliaus vyriausybė eisianti velniop, ir viskas bus gerai“… „O-o-o, kaip įdomu, – krapštė akis ir ausis rusai, – o iš kur jūs tokie „objektyvūs“? „Mes iš tokio Lietuvos leidinio“…“ (tiek jau to – R.S.), galima sakyti, kad tai Lietuvos „Times“ analogas“… Po to mes jau visi likusieji organizatoriams tapome veik neįdomūs. Visgi ne iš lietuviškojo „Times“ analogo. Buvo nejauku, gėda, supratome, kad iniciatyva prarasta, rusai rado ausis, kurios klausosi ir rašo (manding, straipsnis tame lietuviškame „Times“ buvo lygiai toksai pat gėdingas).
O aš čia ne apie paauglius, o apie žurnalistus, kurių profesijos reikalavimas yra turėti kritinį mąstymą.
Ir pabaigti norėčiau tuo, kuo pradėjau. Nesu tikras, ar iš kiekvienos kelionės į Rusiją, Baltarusiją galima sugrįžti virusuotom smegenim su grėsme paplatinti tuos virusus čia, tarp savų. Tačiau esu tikras, kad vykti ten neturint ką pasakyti, tuščia galva, nėra jokios prasmės.

Rytas Staselis

Rubrikoje Politika. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *