„…ir pati aš ten esu“

„Po žvaigždėtu vasaros dangum, literatūriniai vakarai Birštone 2017“ tęsiasi, kaskart į karališkąją Kurhauzo menę sukviesdami vis gausesnį būrį kūrybos mylėtojų. Daug jų susirinko ir į Mažosios Lietuvos metraštininkei Ievai Simonaitytei skirtą vakarą. Būtent šioje salėje kadaise su birštoniečiais maloniai leido laiką ir pati rašytoja Ieva Simonaitytė, o Birštonas jai buvo žinomas taip gerai, kaip ir gimtieji Vanagai…


…Į karališką saloną, kur buvo sudegta daug žvakių, kažkuo lyg ir panašų į žymiausią Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoją lietuviškoje prozoje, išdidžiai ir iškilmingai pas paprastą Evę – Ievą Simonaitytę atvyko ir pats Erntas Šumanas, Ievos jaunystės laikų draugas, operos solistas iš Vakarų Vokietijos. Jo vaidmenyje įsikūnijo Egidijus Bavikinas, dainomis paskleidęs meilės ilgesio sklidiną nuotaiką. Pristatant I. Simonaitytės mažiau žinomą portreto dalį, apie kurią daugiau nutylėta, tačiau kūriniai, pasak aktorės Virginijos Kochanskytės, liudija ją pačią, talkino ir pianistė Beata Vingraitė.
„Aš nieko neišsigalvojau. Tie žmonės, kuriuos mylėjau, ir kurių nekenčiau, ir pati aš ten esu“, – apie savo atspindį kūryboje yra sakiusi rašytoja – Evė.
„Vilius Karalius – tai toks vyriškas personažas, paskui kurį į pasaulio kraštą moterys sutiko eiti kad ir užrištomis akimis, – apie pagrindinį romano „Vilius Karalius“ herojų kalbėjo vakarą vedusi aktorė Virginija Kochanskytė. – Ach tos moterys – jeigu šokti, tai tik su Vilium, jei vaiką – tai tik Viliaus išnešioti“… Aktorė išsamiau pristatė Ilžę, kuri „be bažnyčios, / be altoriaus“ puolė į aistros glėbį, sugebėjusi atleisti išdavystę, skubėjo į pagalbę Grėtei, moteriai, sugebėjusiai nuvesti Vilių prie altoriaus. „Bet laimės tiek ir buvo“… Tačiau Barbė, Barbikė – vienintelė mylėjusi likimine meile, priėmusi kulką į savo širdį. O jis ar ją mylėjo?..
„Kaip susiformuoja sielos krištolas, spindintis visom gyvenimo spalvom visos gyvenimo kelionės metu“ buvo galima suvokti, ir klausant ištraukos apie Barbukę. O gal ji – tai Evė?.. Belieka patiems po vasaros dangum pasiimti į rankas šį romaną ir dar kartą susitikti su visais herojais. Galbūt taps aiškiau…
Virginija Kochanskytė, versdama rašytojos prisiminimus, primena ją buvus gera siuvėja, vertinus mezginius ir aksomą, mylėjus mėlyną spalvą. Ir vėl tarsi užmena mįslę iš I. Simonaitytės gyvenimo, o gal legendos, kai ji raštu išreiškė norą būti palaidota rojaus soduose: „Kryžiaus ant mano kapo tai jau nestatykit, nes visą gyvenimą po juo vaikščiojau“… Juk kaip tikina jos vardo premijos laureatė, dar 1936 -tųjų nuotraukose Ieva kvatojasi išdidi, lietuvninkų karaliumi sutvėrusi savo kūrybos pasaulį… Ir čia pat prisimenamas Viliaus brolis Martynas Karalius, grįžtantis tėviškės lauku po karo, kai jo „ašaras tematė tiktai jo arklys, kuris ieškojo savo Dievo“…
Dar girdėjome ištrauką iš „Pikčiurnienės“, o visa tai, kas vyko, į vienį padėjo sujungti operos solisto balsas, pianino skambesys, karališka dvasia karališko kurorto salėje…
Palma Pugačiauskaitė

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *