Balbieriškyje, kur gyveno Karalius

Nacionalinės ekspedicijos Nemunu vadovas istorikas prof. Alfredas Bumblauskas, praėjusiais metais su komanda plaukdamas pro Balbieriškį, susidomėjo šio vietovardžio kilme, tačiau miestelėnai jam tik nuo garsiojo skardžio, kur upių tėvas daro aštrų posūkį, pamojo. Taip Lietuva ir nesužinojo, kodėl Balbieriškis dažnai minimas kaip užkampis ar tiesiog vieta, kur vilkai vaikus veda.

Onutė Zenkevičiūtė – Totilienė saugo dėdės Karaliaus (Karolio) atmintį.

Vasaros pradžioje Birštono muziejuje atidaryta ilgamečio Balbieriškio klebono (parapijai vadovavusio 1913-1959 m.) asmeninio albumo fotografijų paroda. Kažkas Vilniaus archyvuose rado ir atsiuntė, nes nuotraukose, spėjama, apie 1913 m. buvo įamžintas Nemunas ties Birštonu, plukdomi sieliai ir kelios bažnyčios.
Istorija – kaip pavasariniai Nemuno potvyniai: šiukšles išneša, dumblą (trąšą žemei) palieka.

Šimtametė sodyba
Zenkaus Karaliaus (dokumentuose jis – Karolis Zenkevičius) sodyba su keliais hektarais žemės Ringio, Peršėkės ir Nemuno santakoje Balbieriškyje skaičiuoja antrą šimtmetį. Jos nepalietė nė vienas praėjusio amžiaus potvynis, ypač didysis 1958 m., nors skendėjo netoliese buvusi vaistinė, Antano Lizdo ir Emilio Stanaičio namai.
„Karalius buvo išmintingas ir išsilavinęs žmogus, – pasakoja jo dukterėčia ir sodybos šeimininkė Onutė Zenkevičiūtė – Totilienė, – keletą dešimtmečių dėdė tarnavo klebonui Juozapui Rudaičiui asmeniniu vairuotoju (dviem žirgais kinkyto vežimaičio važnyčiotoju). Klebonas mėgo keliones po parapiją, dažnai važinėjo į Marijampolę, Vilkaviškį ir Kauną, vizitavo kolegas kunigus. Karalius buvo ne tik važnyčiotojas, žirgų prižiūrėtojas, bet ir asmens sargybinis, visur sėdėjęs klebonui iš kairės.
Zenkus Karalius namą įsigijo iš vokiečio, kurių bendruomenė Balbieriškyje buvo gausi nuo pat miestelio įsikūrimo prieš 515 metų. Šalia trijų vandeningų upių pasirinkta išsišovusi kalva. Pamatas namui ir keli metrai aplinkui storu sluoksniu išgrįsti akmenimis iš Nemuno dugno. Namui ręsti panaudoti maumedžio rąstai – labai sakingi, tvirti, skirtingai nuo kitų medžių, skęstantys vandenyje. Tokio paties kietmedžio suklotos ir grindys. Kai prieš kelerius metus namo savininkė senus langus keitė naujais, meistrai stebėjosi sienojų sakingumu ir tvirtybe, tvirtinant langų rėmus grąžtai kaito ir lūžinėjo.
Tabu miestelėnams buvo ir „Karaliaus pieva“ – natūralios augmenijos lanka santakoje prie trijų upių. „Smetonos laikais“ joje laigė klebonui vežti skirti žirgai, vėliau, sovietmečiu, šeimininko karvė, tačiau vaikai ir suaugusieji stengdavosi pievą apeiti pačiu smėlėtu paupiu.

Svečių namai

„Karaliaus namas“ skaičiuoja antrą šimtmetį, tik jau „akys“ (langai) pakeistos.

„Nepaisant tikrų ar tariamų draudimų, Karaliaus namai visuomet buvo atlapi svečiams, ir giminėms, ir prašalaičiams. Iš kitapus Nemuno sekmadieniais plūstelėdavo maldininkai, po bažnyčios užsukdavo pas Zenkevičius. Jei būdavo vasara – įsitaisydavo po sodo obelimis. Keltis per Nemuną buvo ilgas ritualas. Valtį turėjo Antanas Traidaras, gyvenęs Traidarų kaimelyje, visai ant kairiojo Nemuno kranto. Iš anos (dešinės) pusės upės jį reikėjo pašaukti. Valtis buvo plati, žema, smailais galais, iriama vienu irklu. Ja galėjo plaukti iki dešimties žmonių. Nemunas ties Balbieriškiu – sraunus, per vidurį – velnio tiltas (keliolikos didelių akmenų sankaupa). Reikėdavo prieš srovę „užsigurinti“ (stumti valtį upės sekluma iki Peršėkės žiočių), tada įstrižai žemyn plaukti keleivių, o su jais vėl pakartoti visą procedūrą. Vienu irklu varomos valtys Balbieriškyje buvo tik ties Traidarais, o pora kilometrų Nemunu aukščiau, Bišiurkėje, valtys buvo didesnės, pritaikytos ne tik žmonėms, bet ir kalkingiems akmenims plukdyti, todėl varomos dviem irklais, vadinamomis „počynomis“.
Taigi Zenkevičių sodyboje po pamaldų užnemunės gyventojai (vietinių vadinami „gudais“) ne tik atsigerdavo (populiariausia priežastis užeiti į svečius), bet ir pasivaišindavo, ką turėjo įsidėję iš namų.
Karaliaus namų svetingumo tradicija išliko ir pasikeitus šeimininkams. Lankoje tilto link per Ringį šeštąjį ir septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius veikė neformalus turgus. Valstybės paruošų atstovai nustatytomis savaitės dienomis supirkinėjo žemės ūkio produkciją, galvijus, jų odas, kiaulių šerius ir pan. Kaimiečiams tai buvo pagrindinis pajamų šaltinis, nes už darbą kolūkyje pinigais nebuvo mokama. Vėliau (baigiantis septintajam dešimtmečiui) pardavusiems veršį, kiaulę ar avį buvo privalu nusipirkti knygų: dvi politinio turinio ir vieną grožinio. Už parduotą jautį reikėjo pirkti daugiau knygų.
Pasak O. Totilienės, turgadienių metu mama kepdavo daugiau pyragų, nes užeidavo į svečius ne tik pažįstami kaimiečiai, bet ir vadinamieji „paruošų agentai“. Paskui prasidėjo Balbieriškio aplinkkelio tiesimas, tilto per Ringį statyba. Darbininkai, daugiausia moterys, pietų susėsdavo Zenkevičių sodo pavėsyje. Šeimininkė kas trečią dieną kūrendavo duonkepę krosnį, kepdavo pyragus.
Sodybos kieme netrūkdavo ir vyrų – ūkiniame pastate veikė kalvė. O priešistorė tokia.

Išmokė kalvystės
Iš Kieliško kaimo kilęs Karalius (Karolis) miestelėnus stebino savo oria laikysena, staininiais žirgais ir kunigus vežioti pritaikytais vežimaičiais su lingėmis ir minkštais krėslais. Savo kasdienėms reikmėms jis turėjo vienkinkį dviratį vežimą, kaimynų vadinamą „bėduke“.
O. Totilienės nuomone, dėdės savivertei įtakos turėjo dešimtmečiai tarnystės parapijos klebonui J. Rudaičiui.
„Mano tėvą Stanislovą dėdė Karolis leido į mokslus pas kalvį vokietį, turėjusį verslą pačiame Balbieriškyje, – prisimena O. Totilienė. – Sakydavo, jog prie visų politikų amatas bus reikalingas ir pelningas“.
Su žmona Rozalija dėdė vaikų neturėjo, todėl kaip savu rūpinosi brolio Antano sūnumi Stanislovu. Dėdienei mirus, o dėdei rimtai pasiligojus, „Karaliaus namuose“ įsikūrė Stanislovo ir Domininkos Zenkevičių šeima su dukromis Julija ir Onute.
Namas tarsi buvo pritaikytas gyventi dviem šeimoms: per vidurį ėjo vadinamoji priemenė su virtuve ir krosnimis, abiejose pusėse buvo po du erdvius kambarius.
Ūkiniame pastate S. Zenkevičius įsirengė kalvę. Kiek dukra Onutė prisimena, sovietmečiu privati kalvystė buvo draudžiamas verslas, todėl tėvas oficialiai dirbo „Kalinino“ ir „Janonio“ kolūkiuose. Šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį kolūkiai laikė šimtus arklių, juos reikėjo pakaustyti, vežimus, ūkio padargus pataisyti. Kai laukuose ėmė burgzti traktoriai, jiems taip pat reikėjo kalvio pagalbos. Kai prasidėjo automobilizmo era, S. Zenkevičius vos spėdavo paskui užsakymus. „Tėvas neturėjo įmantrių aparatų, tik žaizdrą, priekalą ir kūjį, bet galėjo ir blusą pakaustyti“, – pasakoja O. Totilienė. Kalvio pagalbos ypač reikėjo kolūkiečiams ir miestelėnams, kurie savo nedidelius žemės sklypelius išdirbdavo vieno arklio traukiamais plūgais, akėčiomis ir drapakais. Kiekvieną dieną sodyboje taukšėjo kūjis, žmonės prašydavo kauptukų, kanabėkų, kitų nesudėtingų, bet parduotuvėje nerandamų įnagių. Sovietmečiui įsigalint, vis dažniau kaime ar miestelyje atsiskaitymui už paslaugas imta naudoti „alternatyvi valiuta“ – degtinė. Imsi pinigais – valstybė nubaus už spekuliaciją.

Auksinės rankos

Balbieriškio klebono Juozapo Rudaičio dovanota skulptūra šiandien puošia „Karaliaus namų“ svetainę.

„Mama buvo labai kantri, taikydavosi prie šeimos maitintojo, – prisimena O. Totilienė. – Kita vertus, tėvas išgerdavo, bet dėl to jautė gėdą, slėpdavosi nuo šeimos ir užsakovų“.
Kai prasidėdavo žemės ūkio darbų sezonas, kalviu nepasidalydavo keli kolūkiai. S. Zenkevičių veždavosi į laukus, kur dėl gedimo sustoję traktoriai su plūgais ar sėjamosiomis, pasitaikydavo, jog meistro prireikdavo ir naktį, ypač per rugiapjūtę. Jis stengdavosi visur suspėti, visus užsakymus atlikti. Ne kartą yra taisęs pačių milicininkų avarijoje suknežintus automobilius: per naktį padarydavo kaip naują. Pasitaikydavo, jog dėl kurių nors priežasčių nespėdavo prie kalvės namuose, tuomet „dingdavo“ – persikeldavo valtimi per Nemuną ir kelias dienas negrįždavo. Šeima žinodavo, jog tėvas „užsikabino“ kurioje nors „gudų“ (taip vadino dešiniajame Nemuno krante gyvenančius žmones) sodyboje. Balbieriškiečiams buvo žinoma, jog būtent anoje didžiosios upės pusėje klesti naminės degtinės gamybos verslas. Kartą dukros su valtimi persikėlė ieškoti tėvo. Apėjo visas sodybas, kur galėjo „užstrigti“ kalvis, tačiau tėvo nerado. Grįždamos jau sutemus išgirdo miške aimaną – didžiuliame skruzdėlyne vaitojo tėvas.
„Tėvų negirdėjome barantis, – prisimena O. Totilienė. – Mama niekuomet neprieštaraudavo, rytais nepriekaištaudavo, į vyrą kreipdavosi „tėveli“, o šis į žmoną „Dame“.
Gebėjimui sutarti, išsklaidyti namų dūmus įtakos turėjo Zenkevičių sodybos trauka. Vyrai su „ūkiškais“ reikalais ateidavo į kalvę, moterys – tiesiog pabendrauti. Kiemas kasdien lalėdavo. Kai septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį Alytuje prasidėjo didžiosios statybos, ties Zenkevičiais rinkdavosi miestelėnai, gavę darbų medvilnės, šaldytuvų, skydinių namų, mėsos kombinatuose. Kiekvieną rytą iš Balbieriškio išriedėdavo keli didžiuliai autobusai, pilni darbininkų. Ir taip beveik iki pat 1990 -tųjų. Pastaraisiais metais tradicija sugrįžo, tik dabar du nedideli autobusai veža darbininkus Prienų kryptimi.

Šeimos tradicijos
Dėdės Karolio tradiciją talkinti parapijos klebonams tęsė S. Zenkevičius. Tik dabar žirgus pakeitė automobilis. Kalvio stereotipas sunkiai derėjo su tarnyste bažnyčiai, bet taip buvo. Žmogus mokėjo save „užprogramuoti“. Sekmadieniais kalvis uždarydavo savo dirbtuvę, vilkdavosi išeiginę eilutę ir nuosavu automobiliu veždavo parapijos kleboną į atlaidus, jubiliejus, susitikimus. Tačiau šią veiklą kalvis privalėjo slėpti – į Balbieriškį, kaip į tremtį, sovietų valdžia skirdavo disidentine veikla pagarsėjusius kunigus: Petrą Sitką, Bernardą Baliukonį, Leoną Lešinską, Juozapą Bertešką. Kas dabar pasakys, kodėl kalvis taip nepaaiškinamai pasigerdavo ir, be jokių pagirių, grįždavo į dienos darbus.
Dukroms Julijai ir Onutei baigus mokslus, sukūrus šeimas, vienai išsikrausčius į Prienus, kitai į Alytų, namuose atsirado nuomininkų. Neilgai gyveno mokytojo ir vaistininkės šeima, paskui priglausti paprašė būsto netekę netolimi kaimynai Magdalena ir Antanas Marčiukaičiai. Jau išsikraustę kitur, jie Zenkevičių sodyboje rengdavo savo šeimos susitikimus: suvažiuodavo penki Marčiukaičių vaikai (Antanas, Salomėja, Magdalena, Ona, Zuzana) su šeimomis, po užstalės pasklisdavo po visą „Karaliaus pievą“, kurioje derėjo reti augalai, raudo žemuogės ir laukiniai serbentai, paupiais raitėsi gervuogių tinklai.
„Kai mano dukra Audronė su šeima įsikūrė Butrimiškėse, netoli Alytaus, sužinojo, jog iš ten kilusi močiutė Domininka, o kaimynystėje gyvenama jos giminaičių“, – keistą sutapimą vardija O. Totilienė.
Šiandien moteris puoselėja dėdės Karolio sodybą. Senovinius namo langus su masyviomis langinėmis pakeitė naujoviškais, viduje įrengė visus „miestietiškus patogumus“. Vietoje daržų atsirado gėlynai, reikalaujantys dėmesio ir priežiūros. Vešli „Karaliaus pieva“ išnuomota ūkininkui. Laisvalaikiu, kurio daugiau atsiranda rudens ir žiemos mėnesiais, O. Totilienė mezga staltiesėles, kryžiuku siuvinėja paveikslus. Retsykiais kuriame nors sodybos užkaboryje vis dar atranda kokį dėdės Karolio naudotą daiktą. Taip į svetainę atkeliavo kun. J. Rudaičio dovanota Švč. Mergelės Marijos skulptūra.
„Gyvenimas vingiuoja ratu, – sako O. Totilienė. – Eini eini į priekį, o pasižiūri, kad ten jau buvai“.
Justinas ADOMAITIS

 

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *