Ar nepamiršote dalintis gerumu…

Į Marijos Škaplierinės kasmetinius atlaidus Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje tradiciškai rinkosi visų kartų atstovai: seneliai, tėvai, vaikai, provaikaičiai.
Ir kas gali būti gražiau, kai trejų, ketverių metų vaikas, laikydamas močiutės ranką, iš tolo pamatęs monsinjorą Joną Dalinevičių, prisimena: „Tai kunigas, kuris mane krikštijo“… O monsinjoras taip pat nepraeina pro šalį, stabteli ir pašnekina kiekvieną. Sako, matyti, kad neverkė, kai krikštijo, nes pamena jį vaikai ir geri auga… Galbūt tai – būsimi Marijos Škaplierinės ir kitų atlaidų, šv. Mišių dalyviai, kuriems bus svarbios tradicijos, kurie saugos jų atminimą, kaip jų močiutės škaplierius, prie savo širdžių… O, susirinkę prieš Mišias šventoriuje, atlaidų senbuviai prisiminė, kiek daug jų kadaise susirinkdavo, net Nemuno pakrantės buvo pilnutėlės. Šiandien jų mažiau. „Emigravo ir iš bažnyčios, iš visur emigravo“, – kažkuris prataria, primindamas nūdienos realybę…
Kaip sklinda, kaip paveikus Dievo žodis dabar? Apie jo veiksmingumą pamoksle kalbėjo ir šv. Mišias aukojęs kunigas svečias. Būna juk, pasak jo, kad ir dirva gera, o grūdai nedygsta… Tačiau galbūt sėjėjo grūdu pasinaudojo paukštis, kuris tą patį žemdirbį džiugins savo giesme… Dievo žodis sklinda per mus, per mūsų tikėjimą, gerumą, atliktus darbus, krikščionišką pasninką… Tik ar mes įsileidžiame, ar priimame Dievo žodį taip, kad jis turėtų tęsinį ir iš mūsų širdžių?…
Kiek kiekvienam svarbus škaplieris, kiek gerumo atiduodame nelaukdami jo mainais atgal, sugrįžę po atlaidų į artimųjų, draugų ar išvis nepažįstamų ratą?..
Kiek priimame Eucharistijos į savo širdis? Kai didelėje minioje, ilgoje eilėje laukiame priimti Švenčiausiąjį, ar jis netampa tik „vieno kąsnio užkandėle“, kaip pastebėjo vienas vyras, belaukdamas Palaiminimo… Sako, kadaise, kai jų dar buvo pilna Nemuno pakrantė po atlaidų, tokia pati eilė žmonių nusidriekdavo ir prie klausyklos prieš Šv. Mišias… Mažieji, kurie taip gražiai dalyvavo procesijoje, yra šio laikmečio liudininkai, ir galbūt kada nors turės atsakymą, ar Dievo žodis buvo paveikus jų tėvams…
…kai šv. Mišių metu giedojo ir skaitė skaitinį Indrė Gaskaitė, braukė ašarą ne viena močiutė. Jos, tokios tyros, juk nepaslėpsi… To Indrė nematė, tik galbūt jautė, kokį poveikį jis darė tikintiesiems. Regėjimo ji neteko būdama penkių mėnesių, šiandien Indrei – 26 -eri. Ji – pasakų vaikams autorė, programos „Pažintis su neregio pasauliu“ edukatorė, besimokanti dainavimo meno, laimingai sukūrusi šeimą. Indrė kiekvieną sekmadienį keliauja po vis kitų parapijų bažnyčias, keliauja su didžiule pamoka mums, regintiesiems. Ar priimsime ją, kaip ir Dievo žodį, matyt, priklauso tik nuo mūsų pačių. Indrė yra išleidusi savo pasakų diskus: „Kas namelio širdyje“, ir „Per pasakų Dangų“. Indrės pasaulis ypač gražus, galbūt panašus į pasaulį jos pasakose? Tereikia jai parašyti el.paštu: indregaskaite@gmail.com. Beje, ji tikrai paskaitys savo elektroninį paštą, juk Brailio raštu skaitė ir skaitinį, o kompiuteriu, kaip ji sakė, – paprasta ir dirbti, ir bendrauti. Draugų ji turi labai daug. Bet tikrai priims į jų būrį ir kitus norinčius jais tapti ar įsigyti jos sukurtų pasakų.
Palma Pugačiauskatė

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje „Birštono versmės“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *