Ko reikia, kad ūkininkai norėtų auginti karves?

Kaip jau rašėme, Skrebinuose, Jonavos rajone, vyko Lietuvos pieno gamintojų asociacijos sąskrydis, kurio metu vyko ir konferencija, skirta Lietuvos pienininkystės ateičiai aptarti. O ji, remiantis pastarųjų metų statistika, pieno gamintojams, ypač smulkiesiems, kelia daugiau nerimo nei pasitikėjimo.

Ar išliks smulkieji?
Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininko Jono Vilionio teigimu, per pastaruosius kelerius metus savo veiklą nutraukė nemažai smulkiųjų pieno gamintojų. Nuo 2016 metų birželio iš pieno rinkos pasitraukė 6349 smulkieji (turėję iki dvidešimties karvių) ūkiai. Per tą patį laikotarpį pienininkystės atsisakė ir 47 ūkiai, kuriuose buvo laikoma daugiau kaip po dvidešimt karvių. Taip Lietuvoje nebeliko per 15 000 karvių. Dauguma tų karvučių iškeliavo į kaimyninę Lenkiją, kuri šiandien vis labiau stiprina savo pozicijas Europos pieno gamybos rinkoje.
Pasak aktyviai tarpusavyje diskutavusių ir viešai kalbėjusių sąskrydžio dalyvių – smulkiųjų ūkių šeimininkų, prie jų žlugdymo prisideda ne tik valdžios priimti įstatymai, bet ir pieno perdirbėjai, už superkamą pieną jiems mokėdami žemesnę kainą nei stambiesiems.
– Ir valdžia, ir perdirbėjai turi keisti požiūrį, kitaip mums teks krautis mantą ir važiuoti pas kaimynus lenkus ar į kitą užsienio šalį karvių melžt, – tvirtino ne vienas Skrebinuose dalyvavęs smulkaus ūkio savininkas.
Šilutės rajono pieno gamintojų asociacijos vadovės Juzefos Tamavičienės pastebėjimu, visame pasaulyje yra mažųjų ūkininkų, kurie ūkininkauja ir nemato kainų skirtumo už mažesnį pieno kiekį.
– Aš norėčiau, kad ministras vieną kartą išstudijuotų pienininkų situaciją visose Europos valstybėse ir viešai pasakytų, ar ten skirtingai mokama žmonėms už pieną, kurį jie parduoda laikydami 60, 300 ar 600 karvių, – piktindamasi kalbėjo ūkininkė.
Abejonių jai, o ir kitiems plojimais pritarusiems konferencijos dalyviams, kelia ir raginimas jungtis į kooperatyvus, jeigu juose „mažiukams“ vis tiek bus mokama mažiau, – nors daugumos pranešėjų nuomone, kooperacija yra vienintelė smulkiųjų pieno gamintojų išlikimo galimybė.

Svarbiausia – kooperacija
Jos svarbą ypač akcentavo ŽŪK „Pienas LT“ pirmininkas Naglis Narauskas, remdamasis 2008 metų ekonominės krizės ir 2014 metų konflikto su Rusija analizių duomenimis. Kaip teigė N. Narauskas, smulkieji sunkmečiu yra labai pažeidžiami, jiems labiausiai reikia paramos. Stambieji, ištikus krizei, gali sumažinti gamybą, taupyti. Jeigu jau pasitraukia smulkieji, tai dažniausiai pasitraukia visiems laikams. Pasak kooperatyvo pirmininko, smulkiųjų ūkių mažėjimo nesustabdė nei 2015 metais Europos Sąjungos ir Valstybės skirta parama, sudariusi apie 23,3 proc. visų gaunamų pieno pajamų.
Kad kitos alternatyvos, kaip tik kooperacija, smulkieji ūkininkai neturi, tvirtino ir J. Vilionis, apgailestaudamas ir dėl to, kad ūkininkai net nesugeba įstoti į jų interesus ginančią Pieno gamintojų asociaciją. Kooperacijos idėją palaikė ir Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto narys Bronis Ropė, pastebėjęs, kad blogiausias mūsų rodiklis ES yra silpnosios derybinės galios.
– Pas mus be kooperatyvų, nėra kitų šakinių organizacijų. Europoje tai yra labai populiarios struktūros, kurios suteikia derybinių galių. Kooperacija iš tiesų būtų papildoma galimybė, – mano europarlamentaras.
Apie tai, jog į kooperatyvą „Pieno gėlė“ susibūrę pieno gamintojai jaučiasi tarsi viena šeima, pasakojęs buvęs šio kooperatyvo valdybos pirmininkas, dabar Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas įvardino ir dar vieną smulkių ūkių nykimo priežastį. Iš rinkos traukiasi senstantys smulkieji pieno gamintojai. Ir tik retas iš jų savo ūkius perleidžia vaikams. Jaunimas tiesiog nemato perspektyvos.

Vizija – milijonas karvių
Nors konferencijos diskusijose ir nuskambėjo nemažai kritiškų bei pesimistinių gaidų, bet, pasak kai kurių kalbėjusiųjų, esama ir ženklų, kad pieno sektorius atsigaus, kad bus išsaugoti ir smulkieji ūkiai.
Pieno gamintojų asociacijos vadovas J. Vilionis mano, jog, atėjus naujai, valtietiškai valdžiai, bus sustabdytas ir smulkių pieno ūkių nykimo procesas. Jis taip pat tiki, kad dar likę, nors ir nedideli ( apie 30 mln. eurų), paramai skirti pinigai atiteks būtent pieno gamintojams. Be to, pasak J. Vilionio, vilčių teikia ir atsiveriančios naujos rinkos Kinijoje ir kitose šalyse. Jam pritarė ir žemės ūkio ministras Bronius Markauskas, neabejojantis tuo, kad ateityje laimės tie, kurie turės maisto rinką, nes pasaulyje žmonių skaičius didėja greičiau nei produktų gamyba.
Ministro vizija – Lietuvoje matyti apie milijoną karvių, daugiau kaip dvigubai, nei dabar laikoma. Toks skaičius karvių suteiktų galimybę Lietuvos pieno sektoriui būti pilnaverčiam pasaulio maisto rinkos dalyviui. Tad ir galvojantiems apie ateitį pieno perdirbėjams, jau dabar reikia atsigręžti į smulkiuosius pieno gamintojus ir juos vertinti. Kilus žaliavos krizei, ir tarp pieno perdirbėjų prasidės aštri konkurencija.
Daugiau optimizmo nei pesimizmo jautėsi ir konferencijoje kalbėjusio UAB „Marijampolės pieno konservai“ direktoriaus Rimo Varkulevičiaus kalboje. Jis bendrovės ateitį ir perspektyvą sieja su eksportu. Jau ir šiuo metu net 95 proc. savo produkcijos eksportuojanti įmonė, Lietuvoje prekiaujanti tik jai priklausančios Lukšių pieninės produkcija, tikisi eksporto rinkas ir toliau plėsti.
Marijampoliečiai yra įsteigę savo įmonę Tenerifėje (Kanarų salos), kurioje iš Marijampolės atvežtas kondensuotas pienas išpilstomas į viekartines, turinčias paklausą pakuotes. Jų dėmesio centre – ir eksportas į Artimuosius Rytus.
Beje, R. Varkulevičiaus nė kiek nestebina tai, kad Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse vis daugėja Lenkijos pieno perdirbimo įmonėse pagamintų produktų. Besidomintis eksporto reikalais ir neretai į Lenkiją nuvykstantis R. Varkulevičius sakė pastebintis, kad kaimyninėje šalyje eksporto paieška užsiima net devynios institucijos.
UAB „Marijampolės pieno konservai“ direktoriaus manymu, Lietuvai verta atkreipti dėmesį ir į Vengrijos patirtį. Šioje šalyje eksporto plėtros institucijos yra priskirtos Užsienio reikalų ministerijai ir yra sukurtas Eksporto – importo bankas, finansiškai remiantis eksportuojančias įmones.
Tuo, kad valstybės parama ir požiūris yra svarbūs, marijampoliečiai įsitikino, žengdami į Kinijos rinką bei steigdami įmonę Kanarų salose. Kai buvo pateiktas prašymas steigti įmonę Tenerifėje, į Lietuvą atvyko solidi tos šalies delegacija, kurios sudėtyje buvo du viceministrai, premjero patarėjas. Jie apsilankė ne tik Marijampolėje, bet ir susitiko su Seimo nariais, kitais atsakingais pareigūnais.
R. Varkulevičius taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad, kai atvykę užsakovai pamato žalias mūsų pievas, apsilanko ir bendrovės tiekėjų ūkiuose. Jie supranta, kad UAB „Marijampolės pieno konservai“ produkcija yra tikrai aukštos kokybės.
– Pasaulis jau suprato, kad pieno kokybė – svarbiausia, – neabejodamas pieno ateitimi ir tuo, kad eksportas gali padidinti jo supirkimo kainą, kalbėjo R. Varkulevičius.
Direktorius taip pat sakė, kad jų bendrovė, pasirašydama sutartį su Lietuvos sveikatos universitetu, dar didesnį dėmesį skirs produkcijos kokybei. UAB „Marijampolės pieno konservai“ pasiruošusi ir keistis kapitalo dalimi vardan pieno gamintojų kooperacijos ir bendradarbiavimo plečiant eksporto rinką.
Tai, manau, turėtų sudominti ir mūsų krašto ūkininkus, nes, kaip sakė Prienų ūkininkų sąjungos pirmininkas Martynas Butkevičius, apie 70 proc. mūsų pieno gamintojų pieną parduoda būtent Marijampolėje įsikūrusiai įmonei.

Ar bus apmokestintas ir savas vanduo?
Konferencija buvo skirta pieno ūkių ekonominio gyvybingumo didinimo perspektyvoms aptarti, bet joje buvo kalbama ir apie bendrus ir svarbius visam žemės ūkio sektoriui klausimus. Juolab kad net ir į valdžią atėjus, regis, kaimui artimiems žmonėms, iššūkių ne tik nemažėja, bet dar ir daugėja. Apie juos kalbėjo ir ministras, ir Seimo nariai, nuo kurių priimamų įstatymų bei vykdomos politikos labiausiai ir priklausys, ar kaimuose vyks veikla, ir juose gyvens žmonės.
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas A. Stančikas pripažino, kad Parlamentas kartais išleidžia ir kaimo žmonių gyvenimą apkartinančių įstatymų.
– Būtų malonu, kad politikai padėtų ūkininkams, o dar maloniau, kad netrukdytų. Šiandien nemaža dalis Seimo narių – ūkininkai, kurie tikrai išmano, kaip užauginama duona. Bet kažkodėl pas mus kaimo politiką nori formuoti tie, kurie nieko neišmano. Viskas draudžiama, o kai nori ką nors pakeisti, susiduri su nesuprantamais dalykais, – apgailestavo A. Stančikas.
Pasak jo, vien tik leidimams, pavyzdžiui, naujai fermai statyti, reikia sugaišti trejus metus. Pabandęs keisti tvarką, komiteto pirmininkas iš Seimo Aplinkos komiteto pirmininko sulaukė tokio „riebaus“ pasakymo, kad nelabai ir drįso jį viešai kartoti.
Komiteto pirmininkui pritarė ir Seimo narys Kazimieras Starkevičius, paminėjęs ir daugiau galiojančių ir rengiamų priimti dokumentų, kurie, jeigu bus nepataisyti arba naujai priimti, tikrai sunkins ūkininkų gyvenimą. Tai – ir mokesčių reforma, sudėtinga paramos teikimo tvarka, naujas Žemės gelmių įstatymas, numatantis apmokestinti vandenį, kurį ūkininkai ir žemės ūkio bendrovės naudoja iš savo žemėse, savais pinigais įrengtų gręžinių, ir kiti.
Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas sakė taip pat nesidžiaugiantis ūkininkams nerimą keliančia numatoma mokesčių reforma. Pasak ministro, vyksta labai aktyvios ir sunkios derybos su Finansų ministerija, ieškančia papildomų 800 mln. Eur, reikalingų pensijoms didinti (400 mln.), vaiko išmokoms (190 mln.) ir krašto apsaugai (200 mln.).
Ministras viliasi, kad derybos pasibaigs kompromisu, nes yra gautas pažadas iš Socialinės apsaugos ir darbo bei Finansų ministerijų neapmokestinti smulkiausių ūkių, kadangi administravimas kainuotų brangiau nei būtų surenkama mokesčių.
Derybos lieka derybomis, tad šiandien žemdirbiai kupini nerimo bei rūpesčių, kuriuos rengiasi aptarti netrukus įvyksiančiame suvažiavime. Žemdirbiai tikisi, kad savo forume sulauks ir premjero Sauliaus Skvernelio, į pienininkų sąskrydį neatvykusio, bet atsiuntusio padėkų.
Ramutė Šimukauskaitė

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *