Sovietinio herpeso recidyvai

Kolega Giedrius Drukteinis savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pasakoja važiavęs ketvirtadienį giedoti „Tautiškos giesmės“ į Lietuvos apendiksą Pietryčiuose – Dieveniškių iškyšulį. Pakeliui nusipirko ledų, pavadintų „Tarybinis plombyras“ su etikete rusų kalba. Bet pasirodo, kad tai ne kokia nors ideologinė importo diversija, o sava – „pirk prekę lietuvišką!“ Mindauginių dieną.
Ne tiek svarbu, kokią rinkodaros strategiją pasirinkę verslininkai iš Vilkaviškio, kurie tokį produktą išmetė į rinką: ar kad rusų turistus suviliotų, ar sovietmečio neatsiverkiančius nostalgikus pakerėtų. Ir vienas, ir kitas variantas – abejotini. Na, buvo keletą metų „Samsono tarybinė dešra“ – idėjos autoriai vėliau patys pripažino, kad toks į nostalgikus orientuotas ženklas turėjo teigiamos reikšmės didinant produkcijos pardavimą. Tačiau vėliau teko jo beveik visai atsisakyti, nes efektas buvo ribotas. Ant tos dešros dar šviečia tipinių sovietinių vyrų tipažai plačiais žandikauliais ir moterys didelėmis krūtimis bei raudonomis skarelėmis, tačiau „tarybinis“ brendas išnyko.
Regis, net prekės ženklams šių dienų Lietuvoje reikia rasti kitą. „Sovietinis/tarybinis“, ko gero, gali šiek tiek aktyvuoti sovietinio mąstymo rudimentus vartotojų smegenyse, kurie sėdi it herpesas palūpy ir retkarčiais visu gražumu išlenda. Bet neilgam. Išlenda ir pasislepia.
Ir tūno gyvybingas. Dažniausiai kabindamas, beje, ne pramonę, o kokį šou verslą. Vieno atlikėjo populiari dainuška „Nebelinksmas mūsų kaimas“ – viena nekenčiamiausių mano ausims, sulig stalininiu SSRS, o dabar Rusijos himnu. Kadangi veik visos savo sąmoningos paauglystės vasaras esu praleidęs kaime, žinau, kad sovietinio Lietuvos kaimo gyvenimo toli gražu nesimbolizavo gražios giesmės. Dažniausiai baubimas prisisprogus krūminės ir kitokio ugninio vandens po kolchozo runkelių normų ravėjimo ar šieno vežimo talkų. Ar tai buvo romantiška ir tyra – likusių gyvų, sovietmetį patyrusių kaimiečių paklausti verta bei nesunku. Ir jų prisiminimai apie aną gyvenimą bus labiau pilnakraujai, ne tik apie linksmybes, mokėjimą dainuot ir merkti barzdas su ūsais į alaus stiklinę. Linksmiausia anuomet, ko gero, buvo šį bei tą nugvelbt iš kolchozo sandėlio…
Tačiau tai, žinoma, ne patys didžiausi sovietinio herpeso smegeninėje recidyvai. Andai šią savaitę išaiškėjo, kad krūva Seimo narių anksčiau yra medžioję kartu su verslininkais. Liko tik mįslė – ar tų verslininkų sąskaita (kas, ko gero, yra labai tikėtina), ar tik vienoje kompanijoje, patiems susimokant (kaip sako seimūnai – maždaug po 50 Eur). Veik visi politikai dievažijasi nesinaudoję svetima kišene. Tačiau tai lyrika, net jei šiuos teiginius yra patvirtinančios „špargalkės“? O kur fiskaliniai čekiai iš kasos aparato, drištvaimalkos, gerbiamieji seimūnai – medžiokliai? Jūs gi tas apskaitos ir atsiskaitymo normas įstatymais reglamentavote, jūs gi savo šalies piliečius užsikriokdami skatinate būti sąžiningiems, doriems, sąmoningiems.
Taigi kol kas šioje istorijoje herpesas laimi rezultatu 1:0 – nėra fiskalinių čekių, patvirtinančių susimokėjus už medžioklę lobistų kompanijoje, visi privalote nusišalinti nuo miškininkystės reikalų svarstymo, kaip ir ragina Vyriausioji tarnybinės etikos komisija.
Trečias sovietinio herpeso pėdsakas šią savaitę aptiktas vienoje sostinės ligoninėje/poliklinikoje. Nuo senų laikų vilniečiams pažįstama (čia tik ne vietos kilimo Vilniaus merams gali būti didis atradimas) kaip nomenklatūrinė, gydymo įstaiga pasižymėjo tuo, kad VšĮ Vilniaus miesto Antakalnio ligoninėje tarp pacientų atrasta ne tik dešimtys politikų ir visuomenės veikėjų, bet ir atskiras įėjimas prie registratūros. Čia tiktų keturių eilučių citata iš lietuviškos Vikipedijos: „1944 m. Vilniuje įsitvirtinus sovietams, buvo įkurta specializuota poliklinika Lietuvos komunistų partijos darbuotojams. 1952 m. ši įstaiga tapo ligonine. 1990 m. ligoninė neteko savo specialaus statuso, o 2012 m. – prijungta prie Vilniaus miesto klinikinės ligoninės. 2017 m. ligoninė buvo panaikinta“.
Taigi senos nomenklatūrinės tradicijos, draugiška terpė sovietiniam smegenų herpesui – viso to nesugebėjo išdeginti net Sąjūdžio liepsnos. Gydytojai, spėju, aukščiausiosios kvalifikacijos. Kodėl taip įvyko, kad dešimtys seimūnų dabar privalo teisintis, kad yra lygesni už kitus, naudojosi specialiu įėjimu, specialiomis eilėmis prie registratūros? Kitaip tariant „spec. privilegijomis“, kurios Sąjūdžio laikais buvo didžiausias keiksmažodis ir žiniasklaidos taikinys.
Žinant, kaip mes tvarkome panašius reikalus, galima įtarti, kad kuris nors visiems seimūnams norintis įsiteikti Seimo kancleris (dėl teisės užimti šią pareigybę reikia dalyvauti konkurse, neformaliai pristatant savo kandidatūros privalumus) tautos išrinktiesiems pasiūlė prisirašyti nomenklatūrinėje gydymo įstaigoje. Spėju, diduma, gavusių siūlymą, daug negalvodami sutiko. O po to tapo tiesiog saldu beigi miela: atskiros durys, atskira registratūra, atskiros eilės ir beveik jokio kontakto su paprastais mirtingaisiais, kurie stoviniuodami ar stovėdami bendroje eilėje galėtų viešai piktintis, teikti bjaurių klausimų, provokuoti politinę diskusiją. Kas iš seimūnų dabar norėtų tai pakeisti?
Ir niūniuoti: „Nebelinksmas mūsų Seimas, nebemokame dainuot…“ Tai čia vis to sovietinio herpeso recidyvai…

Rytas Staselis

Rubrikoje Politika. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *