Tai, kas gyvenime teikia prasmės…

Kas gyvenime teikia prasmės, kai iš tėviškės belikę tik prisiminimai, vaikai užauginti ir yra savarankiški, o su darbine veikla atsisveikinta?
Ieškodama atsakymo, užsuku į birštoniečių Lukošių namus Jaunimo gatvėje. Bronelė – daugelį metų priklausė sveikos gyvensenos klubo „Šilagėlė“ valdybai, ėjo choro „Sidabrinė gija“ seniūnės pareigas, dalyvauja klubo „Viltis gyventi“ veikloje, yra aktyvi „Bočių“ bendrijos valdybos narė. Kazys – prisiekęs šachmatininkas ir treneris, Birštone subūręs gausų šio sporto mėgėjų būrelį, šaškių ir šachmatų varžybų organizatorius. Galima sakyti, abu – ir žmona, ir vyras – paskendę visuomeninėje veikloje, todėl jiems nekyla klausimų, kuo užsiimti, kaip paįvairinti pensininkams monotoniškai slenkančias dienas.
– Nejaučiu metų naštos, negaliu sėdėti vienoje vietoje, dar norisi eiti, dirbti, bendrauti, – prisipažįsta birštonietė Bronelė Lukošienė, liepos 7 -ąją švęsianti solidžią 75 -erių gyvenimo metų sukaktį. Galbūt pati Bronelė net nežino, kad šį troškimą ji įgavo kartu su savo vardu. Pagal vardyno išaiškinimą, šio vardo savininkai savo gyvenimą dažniausiai pašvenčia visuomeninėms organizacijoms ir lengvai apsikrauna įvairiausiais darbais; jų rankose negalimas tampa galimu.
Tik šiemet, sušlubavus sveikatai, moteris sumažino visuomeninių pareigų krūvį, tačiau neatsisakė dalyvavimo „Bočių“ bendrijos aktyve. Pasak Bronelės, į jį susibūrę žmonės vienas kitą palaiko ir paremia, dėl iškeltų idėjų bendrai sutaria, o šį bendruomeniškumą patvirtina savanoriškai nuveikti darbai.
Ilgametė Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė Julija Barutienė džiaugiasi Bronelės indėliu, jos teigimu, kito tokio pareigingo žmogaus reikėtų paieškoti: atsakinga už aplinkos tvarkymo talkų organizavimą Bronelė ne tik talkininkus sukviečia, bet ir transportu bei darbo priemonėmis pasirūpina. O kai visiems suskambinta, bemaž dvidešimt senjorų susėda į Lišausko, Baručio, Šalčiaus, Ribinsko ar kitų vairuotojų automobilius ir pajuda senų Gudakalnio ar Panemunio kaimo kapinaičių link.
– Pirmoji imtis iniciatyvos ir sutvarkyti apleistas kapinaites bei piliakalnius draugijos narius paragino tuometė „Bočių“ bendrijos pirmininkė Teresė Murauskaitė. Tradicija prigijo, Gudakalnio ir Panemunio kapinėse talkas organizuojame kiekvieną pavasarį ir rudenį. Iš draugijai skirtų lėšų Panemunio kapinėse pastatėme paminklinį akmenį su užrašu. Manau, kad prasminga yra tai, ką darome dėl kilnaus tikslo, prisimindami ir pagerbdami jau išėjusius Anapilin, juolab kad daugelio kapelių nebėra kam aplankyti. Darydami dėl kitų – darome ir dėl savęs, nes esame reikalingi. Geras jausmas apima, kai nulūžusios šakos surinktos, žolė nušienauta, kapai sutvarkyti. Tuomet smagu susėdus ant žolės papietauti prie bendro stalo, jaučiamės kaip niekad vieningi, tarsi viena šeima, – sako Bronelė, patvirtindama, kad vyresniame amžiuje mėgstama veikla pagal gebėjimus ir fizines galimybes, savanorystė, darnių santykių palaikymas teikia didesnį pasitenkinimą gyvenimu, sustiprina savigarbą.
Bronelė Lukošienė visą gyvenimą labai mėgo keliauti, bet, jos tikinimu, daugiausia naujų įspūdžių ji patyrė keliaudama su „bočiais“ ir choro „Sidabrinė gija“ choristais. Aplankyta daugybė Lietuvos (taip pat ir Lenkijos) miestų, apžiūrėtos jų įžymybės, koncertuota įvairiuose šalies kampeliuose, šventėse, užmegzti ryšiai su aktyviais bendraamžiais, išilgai pervažiuota Europa, būta Briuselyje ir Paryžiuje. Naujos patirtys ir emocijos nuspalvino gyvenimą šviesiomis spalvomis, o kelionių atspindžiai sugulė į kelis fotografijų albumus. Kiekviena užfiksuota akimirka brangi, prikelianti malonius prisiminimus. Betgi Bronelei tik retomis vienatvės akimirkomis pasiseka atsiversti albumą.
Laisvu nuo visuomeninių pareigų metu ji „užsimiršta“ dekoratyviniais augalais apželdintame, daugiamečių gėlių kompozicijomis išpuoštame nuosavo namo kieme. Bronelės rankų reikia rožėms ir tulpėms, levandoms ir kitoms žydinčioms gėlėms. Kiemo išskirtinumas – miniatiūrinis baseinėlis su vandens lelijomis, kurių žiedai prasiskleidžia vos palytėti saulės spindulių. Sodo gilumoje auga bulvės, morkos, svogūnai, burokėliai – daržovės, kurių reikia sveikam maistui.
Žydinčių augalų karalystėje yra ir Bronelei miela, jos mamos darželį tėviškėje, Arškainių kaime, Raseinių rajone, primenanti aukštaūgė gėlė mėlynais žiedais, deja, jos pavadinimo nežino. Įdomūs Bronelės atsiminimai iš vaikystės, kuomet 28 ha tėvelių ūkyje augo su šešiomis sesėmis. Biručiukė, Bronikė, Petrikė, Vincikė, Elenikė, Janikė, Stasikė, – tėveliai jas šaukdavo malonybiniais vardais. Jauniausios šeimoje Bronikės atmintyje įsirėžę tragiški Antrojo pasaulinio karo pabaigos įvykiai, kuomet, sprogus minai, išsisėjusios jos skeveldros sužeidė tėtį ir dvi seseris – viena iš jų neišgyveno… Atmena, kaip, sudegus namui, žuvus visiems gyvuliams, teko apsistoti pas pažįstamus žmones. Jų gerumas ir nesavanaudiška pagalba padėjo išgyventi ir tuomet, kai pokariu šeimai teko slapstytis nuo tremties… Visko buvo, bet dėl kieto žemaitiško charakterio Bronelė linkusi išgyvenimus slėpti giliai širdyje. Su gimtaisiais Raseiniais ją sieja tėvų, kitų artimųjų kapai – tėvelis mirė vos 52 -ejų, mamytė viena augino dukras, o išėjo sulaukusi 84 -erių… Nuvykusi į savo kraštą aplanko vienintelę likusią seserį Birutę, gyvenančią gretimame kaime netoli tėviškės, dukterėčios Nijolės šeimą Raseiniuose.
Pačios Bronelės Lukošienės gyvenimas nuo 1964 metų ramiai teka čia, Birštone, Jaunimo gatvėje, kur su vyru Kaziu savo rankomis pasistatė namą, įsikūrė, matė, kaip keitėsi, statėsi ir gražėjo kurortas. Šiame mieste visą gyvenimą ir dirbo – buhaltere „Tulpės“ sanatorijoje, vaistinėje, administratore Kauno gazifikacijos valdybos viloje. Užaugino sūnų Rolandą, seneliams dovanojusį du anūkus – Mantą ir Indrutę, ir dukrą Viliją, pacientų Prienuose mylimą šeimos daktarę, kuri rūpinasi ir mamos sveikata. Bronelė patikina, kad labai dažnai, beveik kas savaitgalį, į jų kiemą užsuka svečiai. Vaikai, giminaičiai, pažįstami labai mėgsta lankytis žalumoje paskendusiame kurorte ir po darbų atsipūsti Bronelės išpuoselėtoje oazėje, kur sklando gera aura ir bendravimui negailima laiko.
Bronelei Lukošienei liepos 7 -ąją sukanka 75 -eri. Spėju, kad jos namų telefonas per gimtadienį įkais nuo sveikintojų skambučių. Todėl tegul būna graži ir šviesi prasmingo gyvenimo sukaktis, o likusieji metai Bronelei nestokoja artimųjų bei pažįstamų meilės ir pagarbos, energijos ir sveikatos šeimos židiniui kurstyti ir visuomeniniams reikalams tvarkyti.
Dalė Lazauskienė

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *