„Kas tai sako? Moteris ar pati knyga?“…

Literatūrinis vakaras su ne viena premija įvertintos knygos autoriumi, rašytoju, pripažintu scenaristu Alvydu Šlepiku, aktoriumi Rimantu Bagdzevičiumi, birbynininku Vytautu Kiminiu pratęsė susitikimų po vasaros dangumi, prie Nemuno, tradiciją Birštone.


Vis daugiau klausytojų pritraukiantį projektą „Po žvaigždėtu vasaros dangum. Literatūriniai vakarai 2017“ remia Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija ir Birštono savivaldybė, puikiai organizuoja Birštono viešoji biblioteka, vadovaujama direktorės Alinos Jaskūnienės.
„Širdyje laimė, kai myli savo profesiją“, – pristatydama garbius vakaro svečius, savo srities profesionalus, kalbėjo A. Jaskūnienė. Ji pasidžiaugė literatūrinių vakarų tęstinumu ir pakvietė pakalbėti apie svarbiausius dalykus gyvenime.
„Rašyti pradėjau dar vaikystėje. Manau, kad tai svarbiausias dalykas mano gyvenime“, – pasakojimą apie kūrybą bei didelio susidomėjimo sulaukusį, septintą kartą išleistą romaną „Mano vardas – Marytė“ pradėjo rašytojas A. Šlepikas, pakvietęs bičiulį aktorių paskaityti jo pradžią eilėmis, kuriose, jo manymu, ir užkoduota pati romano tematika.
„Kas tie „vilko vaikai“, anksčiau vadinti „vokietukais“, apie kuriuos kalbama romane? Kaip jie atsirado Lietuvoje? Kas gi ta Marytė? – būtent apie tai ir sudėtingą pokario Prūsijos istoriją autorius ir pasakoja romane.
„Aš maniau, kad turėjo ir pokariu būti žmonių, kurie matė draugų mirtis, kurie buvo virtę „žvėrimis“, tačiau po knygos išleidimo sutikti gyvi likę keli „vilko vaikai“ įvardijo, kad gyvenime viskas buvo žiauriau, – sakė rašytojas. – Jokios knygos pasaulyje nieko pakeisti negali, bet rašiau norėdamas, kad skaitytų jauni žmonės, nuo kurių priklauso ateitis. Todėl stengiausi rašyti aiškiai, lakoniškai, ieškodamas formos, kuri būtų priimtina jaunimui, bet tiktų ir vyresniems“. Jis užsiminė ir apie dvi „vilkduobes“, kurios jo laukė kaip rašytojo. Tai – sentimentalumas, kai reikėjo nepasiduoti verkšlenimui, ir žiaurumas, kuris, panaudojus metaforas, neatrodytų kaip mėgavimasis žiaurumu.
Romano ištrauką, kurioje nuskamba prašymas „būk mano mama“ ir atsakymas „būsiu būsiu“, autoriaus teigimu, jam pasakojo Vikuckienė – viena iš „vilko vaikų“, su savo teta atsidūrusi Kaune, vėliau patekusi į garsių menininkų šeimą.
Aktorius Rimantas Bagdzevičius pasidžiaugė romanu, nes, jo manymu, tik meniniai tekstai įprasmina istoriją, tik „skaudėdami mes pažįstam save, savo praeitį ir savo būtį, nors dabar galbūt daugiau estradinių momentų…“ Aktorius klausė, galbūt rašytojas rašo romaną apie meilę? Tačiau A.Šlepikas „nuvylė“: „Rašau romaną apie šventą paveikslą, kuris keliauja per laiką, apjungia žmonių likimus. Idėja kilo Lucko mieste, Ikonų muziejuje, stebint XI amžiaus ikoną, kurioje – Madona su kūdikiu, o per šventą paveikslą eina du brūkšniai“…
Renginio metu neskaičiusieji turėjo galimybę įsigyti knygą „Mano vardas – Marytė“, novelių rinkinį „Lietaus Dievas ir kiti“, gauti rašytojo autografą. Suintriguoti jo kūrybos liko laukti naujojo romano, apie kurį užsiminė rašytojas…
Vytautui Kiminiui birbyne grojant Bachą, jos aidas nešė žinią apie tai, kas gyvenime svarbiausia, skelbė, kaip reikalingi literatūriniai vakarai – į jį nejučia įsitraukė ir stabtelėjusieji prie Kneipo sodo ar Nemuno krantinėje prie „Tulpės“…
Palma Pugačiauskaitė

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook2Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *