„Dievas suteikė man stiprybės…“

– Rodos, kad viskas buvo tik vakar. Bėga gyvenimas. Argi seniai čia tie vaikai mažiukai buvo? – taip apie metus, žydinčius kaip vasara ir niūrius, tarsi ilgi rudens vakarai, ir apie laiką, kuris nesugrąžinamai nusineša džiaugsmus ir lūkesčius, kalba Onutė Nakraševičienė iš Pikelionių, ką tik gausiame artimųjų būryje atšventusi 80 -metį.
Onutė džiaugiasi dukromis Vilija, Žaneta, sūnumi Eugenijumi, šešiais anūkais, dviem proanūkiais. Onutė sako, kad iš šešių šeimoje augusių vaikų šioje žemėje likusi ji, sesuo Sigutė, broliai Martynas ir Albinas. Apgailestaudama dėl jau iškeliavusių Anapilin, moteris kartu pasidžiaugia tuo, kad jie vis dar tarsi kumštis tvirti tuo ryšiu, kuris jungė ir jungia visą gyvenimą. Ateinantis ruduo skaičiuos dešimtus metus, kai jį gerbiama Onutė sutiks viena, be savo vyro Jono. „Kai jis mirė, likau viena, labai sunku buvo, kaip ir gyvenime buvo ir šviesių dienų, buvo ir labai tamsių. Buvo visko. Bet Dievas davė man sveikatą, suteikė stiprybės, todėl ir esu dabar aš čia, su jumis“, – dalindamasi apie gyvenimo tėkmę, ją sveikinusiems Stakliškių seniūnijos seniūnui Gintautui Kaminskui ir socialinei darbuotojai Romutei Radžiukynienei tvirtinojubiliatė. Ir dar pridūrė, kad labai norėtų nuotraukos su svečiais, tad visi išėję į kiemą ir įsiamžino. Gyvenimu besidžiaugianti moteris mano, kad „dar mes gerai gyvenam, tik per daug bėdavojam“. Ji pati, sako, rytais anksti kelia, „šešios – ir jau gyva“, ir jaučiasi laiminga, pasveikinusi naują savo gyvenimo rytą. Jai gražus kelias ir iki pašto dėžutės. „Aš be laikraščio nebūnu. Viskas išskaityta“, – tikina ir pataria visiems daugiau judėti, dirbti, serialą dieną pažiūrėti ir nenusiminti ilgais žiemos vakarais, nes viskas gyvenime praeina. Ji brangina išsaugotą ryšį su artimaisiais ir jų labai laukia, kaip ir kaimynų Onutės, Valdo, kitų.
„Anksčiau gyvenime nejaučiau, kada sunku, kada – ne, nes nebuvo kada jaust, reikėjo dirbti ir fermoje, ir namuose ūkio darbus, ir dukras auginti. O kai mes, šeši vaikai, augom, vieni kitus auginom. Kiek labiau atsigriebėm, kai tėvelis sugrįžo iš Sibiro ir pradėjo dirbt. Būdavo, kviečių išniekojam, ant girnų susimalam, ir kaip skanu, kai išsiverdam. Skilandis – tik per Sekmines buvo prapjaunamas. Darbus per dieną dirbę, upelyj nusiprausiam, vakarienei mama išverda bulvių ir kertam visi vaikai su rūgpieniu, ir nei sunku buvo, nei ką“, – prisimena sukaktuvininkė. – Antai brolis Martynas taigi mano užaugintas. Mažiukas toks gražus buvo, bet ir dabar dar, rodos, toks pats – su šypsena nukreipia žvilgsnį į šalia prie vaišių stalo sėdintį brolį, su kuriuo juodu sieja ypač tvirtas ryšys. – Aš gi jį žiemą per didžiulius pusnis lydėdavau į mokyklą, juk jaunesnis keturiolika metų, todėl jis man labai rūpėjo. Bet jis pats, kad palydėčiau, nenorėdavo. Būdavo sako: „kai duosiu sniego gniūžte, tai neseksi man iš paskos“, bet aš vis tiek eidavau“.
Atmintyje – ir daugiau širdžiai mielų prisiminimų: ir apie linų mynimo bei plunksnų plėšymo talkas, ir apie smagius vakarėlius bei šokius Anglininkuose, iš kurių visuomet grįždavo dainuodami. Sako, jog anksčiau taip, kaip dabar šoka – vienas prieš kitą, jie niekad nešokę, tik – ratelyje, visi bendrai, už rankų susikibę, arba jau poroje, valso ar kito šokio ritmu sukosi. „Būdavo, vežimais važiuojam, dainas dainuojam. Daug žodžių primiršau, bet, kai per radiją klausau „žaliam darželį tarp žalių rūtų“, net nejaučiu, kaip pritariu pati viena. Kadaise čia juk labai daug žmonių gyveno. Ir gražiai visi sugyvenom, ir visko užteko“, – apie tai, kaip laikas retina kaimo sodybas, kai draugai, kaimynai, giminės aplankomi tik Amžino poilsio vietose ir išsaugoti atminties kertelėse, Onutė kalba kiek su liūdesiu, bet šiltai.
„Atsimenu, pavasariais, kai tik atšyla, vienas kaimynas išsineša smuiką, kitas – armoškę“, – ir ansamblis jau suformuotas, o dainuoti visi mokėjo, pritariančiojo „choro“ greitai atsirasdavo“, – sesei pritaria brolis Martynas.
Kad daug išminties, be galo daug tikrų išgyvenimų mena kiekviena sena sodyba, tik dabar, deja, jau „budinti“ užkaltais langais, sutinka ir Stakliškių seniūnijos seniūnas Gintautas. „Gyvenam didžiausioj seniūnijoje, vasaromis – žaliausioje, turinčioje tiek daug gražių gamtos kampelių. Ir nors mūsų bendruomenės nėra skaitlingos, bet džiugina tai, kad mūsų seniūnijos žmonės nori bendrauti, dalintis sukaupta patirtimi, puoselėti tradicijas. Manau, kad mūsų seniūnijos žmonių nepaprastumas slypi jų paprastume. Jie spinduliuoja gerumu, gėriu, padeda vieni kitiems, ir tai nuspalvina gyvenimą, suteikia stiprybės, apie kurią kalba ir Onutė“, – sako Gintautas Kaminskas.
…O pati Onutė, dar vis džiaugdamasi gražiu jubiliejumi ir dėkodama visiems ją pagerbusiems, neatsispiria savo norui pasidalinti dar vienu patarimu: „Auštant vasarą kelkitės, saulę pasveikinkit, Dievui ačiū pasakykit, kad atsikėlėt, o atsigėrę kavos – išeikit į lauką, pajudėkite, pasigrožėkit aplinka ir pašnekinkit gyvūnėlius, kuriuos laikot. Daržą galit ravėti iki vėlumos – tuomet tikrai gerai išsimiegosit, ir šiek tiek mažiau jausite nenumaldomą laiko tekėjimą“.
Palma Pugačiauskaitė