Birštoniečių įspūdžiai iš iškilmių Vilniuje

Stasė Belickienė: – Ši šventė man patvirtino tokias mintis, kurias sukėlė jau anksčiau, kai aš skaičiau vyskupo Teofiliaus Matulionio biografiją tarybiniais laikais. Girdėjau iš savo (Katalikų Bažnyčios kronika, Rūpintojėlis) spaudos, kad būtent jis pašventino vyskupu Vincentą Sladkevičių. Ir dabar aš sėdėjau ir džiaugiausi, kad jis yra įvertintas. Kad jis ten, Danguje, jau aišku. Dievas žinojo, kaip elgtis. Bet dabar šis renginys ir jo visa ceremonija, man atrodo, didelę įtaką turi tikintiesiems. Kiekvienam primena, kaip reikia gyvenime elgtis. Nebijoti sunkumų, būti teisiam ir gera daryti. Ir, svarbiausia, mokėti aukotis kitiems. Ir tas tavo darbas atrodo kažkokia smulkmena, atrodo, kad tu nieko nepadarysi, bet žmogui, su kuriuo bendrauji, gali turėti labai didelę įtaką. Gali jo gyvenimą pakreipti kita kryptimi.
Ona Jakimavičienė: – Įspūdis labai didelis. Nuotaika gera. Išbuvom iki pusės penkių ir nepavargom. Namo grįžau labai laiminga, pakylėta. Net šiandien jėgų turiu (po trijų dienų). Šiandien bėgte bėgau į bažnyčią. Ir orą Dievulis atsiuntė puikų. Tai – saulutė, tai – vėjelis. Nenuvargino. Stebėjausi, iš kur tiek daug kunigų, vyskupų… Tokia ramybė buvo, ir žmonės geri vieni kitiems. Nebuvo jokio pykčio ar kažko tokio. Man tai buvo pirmas ir paskutinis Lietuvoje palaimintojo skelbimas. Daugiau jau nematysiu. Jums gal bus ateityje, bet man – tai ne.
Zita Kamarauskaitė: – Aš žiūrėjau per televiziją, grįžusi po pamaldų. Nuostabu buvo vienoje vietoje pamatyti tiek dvasininkų. Žiniasklaida pateikė, kad dalyvavo 30 tūkstančių žmonių aikštėje ir prieigose. Pasiektas rekordas, kai vienoje vietoje buvo per 600 dvasininkų. Šis įvykis neeilinis visiems: ir užaušusiems visai, ir sujudino visus. Labai palietė. Patiko, kad dalyvavo daug jaunimo, giedojo jaunimo chorai. Šventųjų kongregacijos kardinolas A. Amato sužavėjo. Toks šypsnus, žiūri į visus, praeidamas taip gražiai laimino visus. Šventėje viskas buvo didinga.
Daiva Valatkienė: -Man buvo viduje labai iškilminga ir gera. Organizacija buvo labai puiki. Šventinė nuotaika buvo pakili. Niekada nebuvau tokiame įvykyje. Žmonėse vyravo džiaugsmas, ypač per ramybės palinkėjimą. Visi švietė. Kunigų liturginių rūbų spalva buvo tokia graži! Labai gerai, kad buvo išleistos šv. Mišių knygelės ir leido sekti eigą. Todėl, nors pamaldos buvo ilgos, jos neprailgo.
R. Zajančkauskienė: – Labai laimingi šventėje visi buvome ir esame. Kažkoks nenusakomas džiaugsmas, kurio buvimą juntame iki šiol. Man paliko įspūdį gausa dvasininkų, šventės liturgija, giesmių harmonija ir didžiulės eilės Susitaikymo sakramentui prie klausyklos Katedroje. Tai rodo, kad žmonės atsiliepė į gautą Dievo malonę ir nori bendrystę su Dievu atkurti. Palaimintasis Teofilius padrąsino tuos, kurie jau daugybę metų buvo nutolę nuo tikėjimo praktikos. Kaip tai puiku, kad pal. Teofilius užtaria.
Dalyvavau iškilmėse drauge su vyru ir dukra. Būdama šalia pal. Teofiliaus giminaičio Teofiliaus Pilkos, kurio brolis Sakraliniam muziejui yra padovanojęs daug eksponatų, iškilmių metu jaučiausi labai laiminga. Apsikabinome, bučiavome vienas kitą į skruostą, sveikinome ir sakėme: „sulaukėme!” Šventė giliai palietė širdį.
Palaimintojo Teofiliaus asmenybė mane žavi jau seniai, tad suprantama, kodėl iškilmių metu dažnokai valiausi sudrėkusias akis. Šios iškilmės parodė, ką gali pasiekti žmogus, kai atsiliepia į Dievo malonę, kai „bendradarbiauja“ su Išganytoju: žmogumi – iki kankinio ir kovotojo, nepalaužiamo tikėjimo gynėjo, gailestingąja Dievo meile degančio ir gyvenančio dėl kitų. Palaimintasis Teofilius tapo ta ryškia žvaigžde, kuri skatina tikinčius žmones realizuoti save iki visiškos pilnatvės. Kelias iki žvaigždžių parodytas, reikia tiek nedaug – išdrįsti juo eiti, klausant sielovadininkų, susipažįstant su šventaisiais, pasitelkiant geriausią šiame pasaulyje navigacijos žemėlapį – šv. Raštą.
Joana Kliucevičienė: – Tai nuostabi sielos šventė. Renginys, kuris pakylėja iki kitokios būsenos. Sunku nusakyti žodžiais, ką jauti, kai pamatai įnešamą sarkofagą ir atstovo iš Šventojo Sosto skaitomą pripažinimą, jog tai – Palaimintasis.

Rubrikoje „Birštono versmės“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *