Tai, dėl ko jie kenčia

Rusijos Valstybės Dūmos deputatas Jevgenijus Fiodorovas socialinėje platformoje „YouTube“ pareiškė, kad visa buvusi Sovietų Sąjungos teritorija „pagal tarptautinę teisę“ – tai didžiosios Rusijos teritorija, kuri buvo neteisėtai pažeista 1991 metais. Todėl, p. Fiodorovo požiūriu, dabartinės Rusijos Federacijos tikslas – užimti visas buvusias SSRS respublikas ir „didžiosios Rusijos atkūrimas su 1945 m. sienomis“. Jis pridūrė, kad tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainos Rytuose – tai technologinis šio tikslo įgyvendinimo sprendimo būdas. Rusijai sunkiau mobilizuotis į karą Sirijoje nei buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje.
Dar vienas bendrinis „žirinovskis“ Rusijos politikos aukštumose, sakysime. Ir paskutiniu metu tokių atviruolių ten daugėja. Kas Kremliaus galvoje, tas ant tokių atviruolių liežuvio. Lyg ir nieko nauja.
Tačiau įdomiausia man pasirodė ta p. Fiodorovo pareiškimo dalis, kurioje jis tvirtino, kad kariauti Rusijai su NATO bloku būtų neteisinga, tačiau atstatyti senąsias Rusijos sienas, nepaisant sankcijų ir krentančio žmonių gyvenimo lygio, būtina. Ir motyvas, kuris padeda įsivaizduoti, kokius savo piliečiams skirtus psichologinius žaidimus žaidžia Rusijos valdžia: „Mes turime turėti tai (tikslą – R.S.), dėl ko kenčiame. Ir asmeniškai, ir žmogiškuoju, ir psichologiniu lygiu.“
Šia tema savaitės pradžioje pridūrė ir įžymus rusų kino režisierius Aleksandras Sokurovas, atskleidęs ir milžiniško rusų tautinio pažeminimo problemą. Jo požiūriu, čečėnų bendruomenė ir Ramzano Kadyrovo režimas Čečėnijos respublikoje, gyvenantis visos Rusijos biudžeto sąskaita, neslepia įsivaizduoją Rusiją pastatę į skalbėjos pozą (tegu man bus atleista, cituojant p. Sokurovą – R.S.).
Precedento požiūriu, toks naratyvas visuomenei nėra naujas. Turėti išorinį ekspansionistinį tikslą, kad socialinės gyvenimo problemos atrodytų bent jau pakeliamos, o gyvenimas skalbėjos pozoje – bent jau pakenčiamas. Šia paradigma grįsta kone visa Rusijos ir ne tik Rusijos istorija. Dėl Rusijos tuo tarpu prasčiau yra tai, kad, nesugebėjus įgyvendinti išorės ekspansinių tikslų, šalį kaskart ištikdavo rimtesni ar mažiau rimti vidiniai kataklizmai: 19 a. Krymo karas, 1905 m. Rusijos Japonijos karas, vėliau nelaimėtas I Pasaulinis, virtęs komunistiniu perversmu ir kruvinu pilietiniu karu. Tik po II Pasaulinio, Sovietų Sąjungai ženkliai padidinus savo teritoriją ir įtakos zonas Europoje ir Azijoje, išėjo taip, kad Rusija ėmė skaičiuoti savo moderniąją istoriją. Dėl to atranda šiokį tokį didumą visuomenės tenkinantį sutarimą. Kartais atrodo, jeigu šiuolaikinė Rusija savo modernųjį kalendorių imtų skaičiuoti nuo II PK pabaigos (kaip Šiaurės Korėja – nuo savo pirmojo lyderio Kim Il Sungo gimimo dienos), tai atrodytų keista modernaus pasaulio kontekste, tačiau logiška. Nes daugiau bendrų vardiklių rasti sunku: baudžiava, terorizmas, priespauda, pilietinio karo žudynės socialinio genocido (sociocido – kada išžudomos ne tam tikros tautinės ar rasinės, o socialinės visuomenės grupės) būdu.
Kremliui iki šiol pavyksta valdyti Rusijos visuomenės nuotaikas, kurioms svetimas kritinis mąstymas. Rusija yra labai paveiki savo valdžios propagandai. Turėdamas toje šalyje nemažai bičiulių (tiesą sakant, jų skaičius paskutiniu metu smarkiai nubyrėjęs), sakyčiau, kad iliuzijas dėl Rusijos, dėl galimybės su ja susitarti kažkokiu abipusiai naudingu reikalu, tikėjimą, kad dėl Lietuvos intereso į Maskvos centrą gali susirinkti per 300 tūkst. žmonių (kaip 1991 m. sausį), reikia kuo skubiau užkasti ir pamiršti. Mes – lietuviai – pamiršti mokame. Ir atminties sutrikimas šia tema yra labai teigiamas.
Levas Gudkovas, sociologų organizacijos „Levados centras“ vadovas Varšuvoje, leidžiamam žurnalui „Kultūra“ apie rusiškas iliuzijas sakė štai ką: „Mes (sociologai – R.S.) galvojome, kad sovietinės epochos pabaiga virs ir sovietinio žmogaus pabaiga. 1994 m. atliktas tyrimas parodė, kad mes, sociologai, skaudžiai klydome. O 1999 m. apklausa mūsų klaidas patvirtino: sovietinis žmogus regeneruojasi. Mums teko pripažinti, kad sovietinis žmogus niekur nedingo, sovietiškumas tupi žmonių galvose, nepaisant to, kad SSRS jau nebėra. (…) Dabartiniai Rusijos institutai laužo jaunų žmonių stuburus, moko išgyventi, prisitaikyti ir daro iš jaunų žmonių modifikuotus sovietinius žmones. Jie labai adaptyvūs, dėl išgyvenimo pasiruošę prisitaikyti prie bet kokios situacijos. Kalbu apie fizinį išgyvenimą. Prisitaikymo prie represinio režimo patirtis yra atraminė jo sąmonės konstrukcija. Dvigubas mąstymas – vienas svarbiausių bruožų. Viena vertus, mes turime imperinį žmogų, kuris yra įsitikinęs, kad jo orumas priklauso nuo užimamos vietos hierarchijoje. Kita vertus, jis veidmainys, niekinantis valdžią, tačiau pasirengęs viešai rodyti jai savo lojalumą. Man labiausiai nepatinka, kad šiandien Rusijos visuomenėje veikia lagerinis principas: „Tu mirk šiandien, o aš išgyvensiu iki rytojaus“.“
Jeigu Lietuvai ko nors ir reikia šiuo metu – tai daugiau tokių NATO pratybų, didesnio Aljanso buvimo pas mus. Kad patys mokytumės ir Rusijai galėtume parodyti, jog mokomės, nes turime iš ko. Atgrasymas šiandien yra pati geriausia terapijos priemonė visokiems atviruoliams fiodorovams ir žirinovskiams. Kurie, nepaisant „subalamūtintų“ smegenų, dar geba suprasti: jeigu eis čia – gaus į dantis.
Dubenėlis braškių ir puodelis vandens iš kažkieno šulinio NATO kariams šią savaitę kažkuriame Lietuvos kaime – pati šauniausia žinia, kuri tik galėjo pasklisti viešojoje erdvėje. Ne mėšlas (o kad tai mėšlas, buvo žinoma dar prieš skelbiant apie „lietuvių susirūpinimą“ tuo klausimu), apie „amerikietiško B-52 kažkur Lietuvoje pamestą branduolinės bombos maketą“, o braškės ir vanduo, pienas bei kindziukas.

Rytas Staselis

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Politika. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *