Matikų šeima kovoje prieš sovietinę tironiją

Jiezno 525 -tosioms paminėjimo metinėms

Antanas Matikas – Skroblas.

Matikų šeima viena seniausių Jiezno krašto giminių, išgyvenusi vos ne 15 -oje kartų. Dvaro inventoriuose ir parapijos surašymuose yra minima nuo 17 amžiaus. Matikams yra tekę būti laisvaisiais žemdirbiais. Jie vilko ir baudžiavos jungą, patyrė sovietinį nuvarymą nuo žemės ir kolūkinį pseudoūkininkavimą, kur kone trečdalis „bendro turto“ buvo išvagiama, „nurašoma“ arba atiduodama gamtos „malonėms“. Matikai visais laikais mylėjo savo žemę, ją gynė.

Susitikimas ramioje Žaliakalnio gatvėje
Sparčiai bėgantis laikas, globalizacija išbraukia iš atminties ne tik žmones, bet ir daugybę svarbių istorijos akimirksnių, detalių, kuriuos būsimoms kartoms gali būti sunku prikelti. Taip atsitiko ir su tautos orumo vertybiniu išbandymu pokariu – Lietuvos partizanų kovomis. Ne paslaptis, kad partizanai, tremtiniai ilgus sovietmečio dešimtmečius buvo priversti tylėti, ne viską perdavė ir savo artimiesiems. Todėl iki šiol išlikę šių kovų liudininkai, jų prisiminimai įgyja neįkainojamą vertę. Ir kaip gyva, sudėtinga iki šiol neatskleistų istorinių faktų saugykla, ir kaip didi gyvenimo pamoka.

Besiruošiant pamokoms.

Lankantis Kaune, Žaliakalnyje, jaukaus mūrinio namo, paskendusio medžių žalumoje, duris man atidarė Lietuvos partizano Vinco Matiko dukra bibliotekininkė Rita Gužauskienė ir jos mamytė, tėvelio Vinco žmona Vanda, guviais žingsniais žengianti šimtmečio link. Pavėlavau 26 -erius metus, o gal ir negalėjau atsukti atgal laikrodžio, nes Vincas Matikas mirė 1991 m., nuo Kovo 11 -osios praėjus pusmečiui. Prie kavos puodelio ir atversto nuotraukų albumo užsimezgė įdomus pokalbis apie Matikus.

Mykolo ir Pranciškos Matikų šeima

Jonas Matikas – Aidas.

Prieš karą Sundakuose gyveno Matiko Jono, Matiko Kazio ir Matiko Mykolo, Matikienės Marcelės šeimos. Matiko Mykolo šeima tarp 60 -ties Sundakų ūkininkų pasižymėjo tuo, kad daugiau valdė žemės (18.25ha). Juos lenkė tik Mazuronio Jono ūkis (22 ha) (LCVA, f.1567, ap..3, b..61, p.126-127). Ūkyje, be gyvenamojo namo, buvo kluonas, tvartas, svirnas. Pranciška ir Mykolas Matikai laikė 2 arklius, 4 karves, 4 kiaules, dvi aveles, turėjo arklio sukamą kuliamąją bei akselinę (LYA, f.V-5, ap.1, b.38330.38330, l.10). Šeima savo ūkį prižiūrėjo savo pastangomis. Šeimoje augo 10 vaikų: sūnūs ąžuolai – Antanas, gim. 1909 m., Vincas – 1912 m., Jonas – 1918 m., Bronius – 1928 m., Albinas – 1930 m; dukterys, šeimos puošmena – Domicelė, gimusi 1910 m., Karolina -1914 m., Bronė – 1919 m., Adelė – 1921 m., Anelė – 1927 m. (Ten pat, p.2-10). Pagal Vandos Matikienės pasakojimą, Vinco tėvų tikslas buvo pastatyti vaikus ant kojų: ištekinti su pasogomis dukras, sūnų Albiną išmokyti amato, o likusiems sūnums perduoti ūkį. Vincas pasižymėjo labai aiškiomis patriotinėmis nuostatomis, priklausė šaulių organizacijai. Pirmoji sovietų okupacija ir 1941 m. birželio 14 d. tremtis šeimos nepalietė. 1942 m. mirė tėvas Mykolas. Bet ir tai nepakeitė šeimos planų. Sūnus Jonas, išmokęs amatų Kaišiadorių amatų mokykloje, dirbo staliumi, o dar po metų tarnavo Pravieniškių kariniame lageryje, apsauginėje vokiečių policijoje, kur saugojo sovietų karius – belaisvius (Ten pat, p.10). Vyresnieji Antanas ir Vincas ūkininkavo ūkyje. Šeimos, kaip ir daugelio Lietuvos žmonių, likimus sujaukė 1944 m. liepą į Lietuvą grįžę sovietai (reokupacija).

Partizanų kovos keliais

Partizanų motina Pranciška.

Grįžę sovietai Matikų šeimą paskelbė buožine, nors pagal sovietines taisykles jie nenaudojo jokio samdomojo darbo. Sūnūs Antanas, Vincas, Jonas turėjo išeiti į mišką, kad netaptų karo už sovietus auka. Antanas – Skroblas ir Vincas – Hanibalas (pagal afrikietį kovos vadą, ilgus metus kovojusį su grobikais romėnais, V.K.) įsijungė į legendinę Vytauto Marčiulionio – Viesulo kuopą. Pirmasis tapo būrio vadu, antrasis – skyriaus vadu (Ten pat, p.12, p.16). 1944 m. gruodį Antanas ir Vincas Matikai su kitais partizanais atakavo Jiezno valsčiaus enkavedistus, nukovė jų viršininką leitenantą Afanasjenko, sužeidė 3 Jiezno stribus (ten pat p.12), dalyvavo kovinėse operacijose prie Pakuonio. 1945 m. vasario 19 d. enkavedistai, kažkam įskundus, apsupo Matikų sodybą, rado kluone iškastą bunkerį, bet brolių nerado (Ten pat, p.8). 1945 m. vasario pabaigoje Vincas Matikas dalyvavo kautynėse su enkavedistais prie Alšininkų. Mūšyje jis buvo sprogstamosios kulkos sužeistas į petį. Anot Vandos Matikienės, Vincas sužeistas krito į revus prie Alšininkų. Vietinis ūkininkas jį paslėpė kluone.

Išsigelbėjimo vieta – Kaunas

Prašymas dėl reabilitavimo.

Motina Pranciška, pasikinkiusi arklį, nuvyko į Alšininkus, surado sužeistąjį sūnų, perrengė jį moterimi ir per Darsūniškio keltą atvyko į Kauną. Gydytis Kauno klinikose buvo labai pavojinga, tad su gydytojų Šiurkų žinia gydėsi pas pažįstamus žmones. Išsigydžius likimas jį ir suvedė su aukštaite gyvenimo meile ir bendražyge Vanda Stankevičiūte. Vieną rudens vakarą Įgulos bažnyčioje jie priėme Jungtuvių sakramentą. Laisvoje, niekieno neužimtoje Kampo gatvės vietoje iš įvairių lentgalių ir atraižų susirentė nedidelį namelį. Geriems pažįstamiems, ypač partizanų globėjai Veronikai Žukauskienei, padedant, Vincas Matikas pasikeitė pavardę į Antano Sakalo. Su šia pavarde Vincas gyveno daugiau kaip 10 metų. Tik po 1956 metų, prasidėjus destalinizacijai, viską išsipasakojęs valdžiai, atgavo savo pavardę. Gyvenimas su Antano Sakalo pavarde buvo labai sudėtingas. Vincas pirmaisiais metais bijojo net įsidarbinti. Todėl šeima gyveno iš kuklaus žmonos – sanitarės atlyginimo. Gerbiama Vanda atsimena, kad dažnai net duonos pritrūkdavo ir tekdavo skolintis iš kaimynų. Dirbdama sanitare, ji baigė ir Salomėjos Neries vidurinę mokyklą, pagal „apsirikimą“ vienerius metus išbuvo tremtyje. Anot jos, Vincas labai norėjo studijuoti Lietuvos žemės ūkio akademijoje. To laikmečio tautos šviesulys akademikas Kazimieras Baršauskas to nepatarė daryti, nes greit būsiąs dėl pavardės demaskuotas. Didžiosios Kovos partizanų apygardos tyrinėtojas Stanislovas Abromavičius teigia, kad Vincas „dvejus metus studijavo Vilniaus universitete. Kilus įtarimui, pasitraukė į Biržus“ (Stanislavas Abromavičius. Partizanų motinos, Kaunas, 2010, p.154).
Apie 1950 m. pradėjo dirbti Kauno rajono Užusalių pradinėje mokykloje (Už Karmėlavos). Toje mokykloje vyravo rusakalbiai moksleiviai. Likimo ironija buvo ir tai, kad tarp jų buvo nemažai stribų, milicininkų, aktyvių sovietijos rėmėjų atžalų. Šioje mokykloje nelegaliai vadindamasis Antanu Sakalu, Vincas išdirbo daugiau kaip pusantrų metų. Prasidėjus jo asmenybės patikrinimui, iš mokyklos pasitraukė.
Tik po 1956 metų Vincas legaliai įsidarbino Kauno apželdinimo treste. Vincas buvo labai sumanus, kūrybiškas. Todėl ir iš nedidelių pajamų ryžosi statytis mūrinį namą, pats gamino plytas, mūrijo, atliko staliaus darbus. Gyvenamojo rajono žmonės (netoli VII forto) jį gerbė už išradingumą, bičiuliškumą, nuoširdų bendravimą. Kaimynų prašymu, jis buvo visuomeninis gyvenamojo rajono pirmininkas.

Vincas ir Vanda po Jungtuvių sakramento Kauno Įgulos bažnyčioje 1945 m.

Vinco ir Vandos bendrą gyvenimą papuošė vaikai: Rita, Roma, Gintas ir Antanas. Jie susilaukė anūkės Eglės, o vyriškąją Matikų šeimos genetinę liniją liudija 7 anūkai: Liudvikas, Tomas, Paulius, Manvydas, Mindaugas, Šarūnas, Vilius. Vinco ir Vandos proanūkiai: Adomas, Rokas, Titas ir Smiltė. Gaila, kad daugelio jų nepamatė Vincas Matikas. Su Vinco šeima nuo 1956 m. iki mirties 1972 m. gyveno ir motina Pranciška.
Lietuvos partizanas Vincas Matikas su džiaugsmu sutiko 1988 – 1990 m. tautos Atgimimą, dalyvavo ir verkė iš džiaugsmo daugiatūkstantiniuose tautos mitinguose. Ne kartą jis yra išsireiškęs: „Ne veltui buvo kovota“. Vincas turėjo planų atiduoti namą Kaune vaikams, siekė atgauti žemę Sundakuose, pasistatyti ten trobą ir verstis žemės ūkiu. Tik reiklus žmonos Vandos pasiūlymas paskaičiuoti savus metus Vincą sulaikė nuo kardinalių sprendimų. Lietuvos partizanas Vincas Matikas – Hanibalas sulaukė Kovo 11 -tosios akto, bet mirė už pusmečio, rudenį. Jis buvo palaidotas Karmėlavos kapinėse.

Motina Pranciška tremtyje
Sovietai nusprendė atkeršyti laisvės kovotojų Antano, Vinco, Jono motinai Pranciškai. 1945 m. gegužės mėnesį po sovietų parinkto stribo pareiškimo (vietinių neatsirado, V.K.), apšaukiant ją valstybės išdavimu. KGB sprendimu buvo nutarta Prancišką kartu su išlaikytiniais vaikais Adele, Anele, Broniumi ir Albinu ištremti į Permės kraštą, Molotovo sritį, Jurlino rajoną, Juzvos gyvenvietę (LYA, f.V-5, ap.1, b.38330.l.15). Vaikus, nelaukiant ištrėmimo, priglaudė ištekėjusios dukterys. Pranciškai Matikienei tuo metu jau buvo 55 -eri. Ji, kaip ir tremtiniai vyrai, pjovė medžius, juos krovė į vagonus.

Drąsus pabėgimas
1946 m. rugsėjo 15 dieną partizanų motina Pranciška iš tremties lagerio pabėgo (Ten pat, p.40). Transporto vagonais 1947 m. grįžo į Lietuvą. Geradėjų padedama ji įgijo svetimą pasą mirusios Pugačiauskaitės Anelės, Martyno vardu, gyvenusios Prienų apskrityje, Stakliškių valsčiuje, Pieštuvėnuose. Su šiuo pasu ji gyveno Alytuje pas dukrą, Marijampolėje ir kitose Lietuvos vietose (Ten pat,p.30).
1949 m. kovo 15 dieną vietinis stribas (pavardė dokumentuose neįrašyta) Alytuje atpažino Prancišką. Kitą dieną ji buvo atvežta į Prienų VRM skyrių. Čia pabėgusiai tremtinei buvo iškelta baudžiamoji byla.

Vincas Matikas – Antanas Sakalas Užusalių pradinės mokyklos mokytojas.

Sovietinės Lietuvos vidaus reikalų komisariato sprendimu už pabėgimą iš tremties vietos buvo siūloma skirti trejų metų bausmę pataisos darbų kolonijoje, po to grąžinant į tremties vietą. (Ten pat, p.42). Ministras, „išgarsėjęs“ sovietinis padlaižys, buvimą pataisos darbų kolonijoje sušvelnino iki pusantrų metų (Ten pat, p.51).
Buvimas Šilutės pataisos darbų kolonijoje Pranciškai buvo geriau negu tremtis, ji turėjo galimybę retkarčiais susitikti su artimaisiais ir gauti maisto siuntas.

Atgal į tremtį
1951 metais Pranciška buvo grąžinta į tremties vietą, iš kurios ji bėgo. Jos sveikata buvo nepavydėtina. Ją kamavo širdies neurozė, chroniškas bronchitas, sausas pleuritas, nugaros ir liemens neuritas (Ten pat, p.8).
Jos būklę nusako dukters Matikaitės Angelės – Kandrotienės laiškas – malonės prašymas LTSR AT Prezidiumo pirmininkui J.Paleckiui. „…Žinoma mano mama, kaipo turinti 65 metus jau jokio darbo negali dirbti, dar nesveika, už tai laikoma invalidų namuose, kuri jokios naudos valdžiai neduoda, tik išlaidas daro, todėl aš kaip josios tikra duktė prašau, kad mano mama grįžtų į Tėvynę, Lietuvos TSR, kur aš su savo vyru Jonu Kandrotu išlaikyčiau. Sulig išdėstyto maloniai prašome draugo Pirmininko atkreipti dėmesį į mano pareiškimą ir duoti pavedimą, kad mano mama Pranciška Matikienė grįžtų į Lietuvą, pas savo vaikus, nors prieš mirtį pasimatyti su jais. Turiu viltį, kad Pirmininkas nepaliks be pasekmių ir grąžins mano mamą į savo Tėvynę Lietuvą. Apie pasekmes prašau pranešti. Pareiškėja A.Kandrotienė, Kaunas, 1955 VI/8“ (Ten pat, p.24-24ap, kalba netaisyta).
1956 metais Pranciška visgi grįžo į Lietuvą, gyveno pas sūnų Vincą, džiaugėsi kitais dar gyvais vaikais ir anūkais. Nežinia, kas darėsi jos širdyje, bet apie žuvusius partizaninėje kovoje Joną ir Antaną retai kalbėdavo. Mirė 1972 metais gruodžio 8 d. Daugybės krašto žmonių po atlaikytų mišių buvo gražiai palydėta į amžiną poilsio vietą senose Jiezno kapinėse šalia vyro Mykolo. 1989 m. sūnus Vincas parašė prašymą dėl motinos reabilitavimo. Ji buvo reabilituota 1990 m.

Jonas Matikas – Aidas
Nelauktai sudėtingai ir tragiškai susiklostė Jono Matiko – Aido likimas. Karo metais jis gyveno pas žmonos Marytės Bandzevičiūtės tėvus, Beištrakiuose, Kaišiadorių valsčiuje. Su žmona susipažino dirbdamas 1942 – 1944 m. Pravieniškių priverčiamųjų darbų stovykloje. Jiedu augino pusės metų dukterį. Nenorėdamas žūti sovietų kariuomenės gretose, 1945 m. balandžio 11 d. atėjo į pažįstamo Andriaus Zdanevičiaus – Morkos būrį, tuo metu buvusį eigulio A.Alionio sodyboje. Deja, jau kitą dieną buvo apsuptas kareivių ir žuvo drauge su kitais 12 partizanų. Žuvusiųjų kūnus nutempė į Beištrakius. Žmonai pavyko vyro kūną palaidoti kaimo kapinėse. Moteris vietinių stribų buvo nuolat sekama ir terorizuojama. Kartą, kai mažoji buvo išmaudyta, atėję stribai atlapojo duris, kratė trobą. Mažoji dukrelė susirgo plaučių uždegimu ir mirė (http://www.partizanai.org/index.php/didziosios-kovos-apygardos-partizanai).

Antanas Matikas – Skroblas

Vinco Matiko šeima su mama Pranciška.

Antano Matiko – Skroblo partizaninė veikla ypač ryški. Iki 1945 m. vasaros jis priklausė Vytauto Marčiulionio – Viesulo kuopai. Šiam nuo 1945 m. liepos pradėjus veikti tik kairiajame Nemuno krante, Skroblas perėjo į Didžiosios Kovos apygardą, tapo A rinktinės 3 bataliono 3 būrio partizanu, o vėliau ir būrio vadu. Sunaikinus A rinktinę, nuo 1948 metų jis tapo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės būrio vadu. Antanas Matikas – Skroblas vienintelis iš krašto partizanų, vadovavęs partizanų būriams laisvės kovose Tauro, Didžiosios kovos ir Dainavos partizanų apygardose.
Antano Matiko – Skroblo žūties aplinkybes yra ištyrinėjęs Stanislovas Abromavičius. Jis teigia, kad 1953 metais, balandžio 12 dieną, A.Matikas – Skroblas kartu su Antanu Bieliausku – Dobilu glaudėsi vienoje sodyboje Kaišiadorių rajone, Kruonio apylinkėje, Migonių kaime. Sodybos šeimininkas buvo kolūkio „Naujas kelias“ pirmininkas. Jis galėjo padėti partizanui, bet neatmestina prielaida, kad galėjo ir išduoti. Stribai, apsirengę lietuviškomis uniformomis, vaidindami partizanus, norėjo Skroblą ir Dobilą paimti gyvus. Partizanai jais nepatikėjo, todėl bandė veržtis jėga iš apsupimo. Mūšyje abu žuvo. Manoma, kad jų palaikai buvo užkasti šalia Kruonio esančiame Gojaus miškelyje (http://www.partizanai.org/index.php/didziosios-kovos-apygardos-partizanai).

Bronius Matikas – Naras
Nuo 1944 m. liepos 14 dienos jis – Didžiosios Kovos rinktinės 4 -tojo bataliono, 1945 m. – A rinktinės 3 -iojo bataliono, 3 kuopos partizanas. 1950 – 1953 m. tarnavo okupacinėje kariuomenėje Grozne. Jo jau nėra tarp gyvųjų (Ten pat).

Adelė Matikaitė – Žibutė – Aušrelė
Adelė nuo 1945 m. pradėjo dalyvauti Kruonio apylinkėse veikusiame, partizano Barzdos vadovaujamame būryje.Tris mėnesius su būriu ji dalyvavo kovinėse operacijose, o vėliau platino partizanų atsišaukimus, slaugė sužeistuosius, sekė stribų ir NKVD veiklą ir pranešinėjo partizanams. 1947 m. kovo 3 dieną buvo suimta ir sovietų nuteista už „Tėvynės išdavimą“ 10 metų griežto režimo laisvės atėmimo. Ji buvo ištremta bausmę atlikti į Sverdlovsko sritį, Solvos gyvenvietę (LYA, f.K-41, ap.1, b.36806/3. p.220-265). 1955 m. buvo paleista į laisvę, bet dėl išgyventų kankinimų ir sunkaus darbo Šiaurėje po kelerių metų mirė.
Mykolo ir Pranciškos Matikų šeima – tikrų Lietuvos patriotų šeima. Patriotizmas – tai ne lozungai, o duotos priesaikos ginti Tėvynę tesėjimas, tai kova už savo teisę gyventi laisvoje Lietuvoje, savo šeimoje, savo sodyboje, teisė turėti savo kalbą, papročius, istoriją ir tikėjimą. Šių žmonių, patyrusių didžius išbandymus, mūsų krašte daug, jais turime domėtis, iš jų turime mokytis. Nes tuo metu, kai vieni buvo įtikėję kraujo spalva, nešė kraštui ir pražūtį, garbino sovietinius „prajovus“, išdavinėjo ir skundė kaimynus, naikino patriotus, kiti – tikrai didelės sielos ir valios žmonės, nepaisant baisių kankinimų (buvo nuplėšiamos jų ausys ir atimamas regėjimas), gynė paskutinę Lietuvos valstybės teritoriją savo širdyje. Nuo jų širdyse išsaugoto tikėjimo Lietuvos valstybe ir prasidėjo mūsų atgimimas.
Nuoširdžiai dėkoju gerbiamoms Vandai Matikienei ir Ritai Gužauskienei už suteiktą informaciją ir nuotraukas.
Istorikas Vytautas Kuzmickas

Rubrikoje „Neliks duonos su druska - liks Tėvynė“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *