Žolynais vainikuotos, rasomis nusagstytos Joninės…

Birželio 23-24 dienomis lietuviai švenčia Jonines, Šv. Jono Krikštytojo gimimo dieną. Šios šventės ištakos – Rasos, trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos šventė, susijusi su saulėgrįžos šventės tradicijomis ir ritualais gamtoje. Jos metu deginami laužai, pinami vainikai, ieškoma paparčio žiedo, buriama iš žolynų. Joninių (Rasos) šventė Lietuvoje itin populiari ir masiškai švenčiama, nors varduvininkų ir mažėja. Pernai Prienų rajone gimė tik vienas Jonas, viena Jonė ir viena Jonilė. Šiemet iki birželio 16 d. Prienų r. savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje užregistruotas vienas Jonas.

Joninių išvakarėse „Gyvenimas“ pakalbino šios dienos varduvininkus, klausdamas, kokių privalumų jiems suteikia gauti vardai.

Janina ir Jonas Masiulioniai, Balbieriškis:
– Kartu suradę žydintį papartį, šiais metais švęsime 45 -tąsias mūsų bendro gyvenimo Jonines. Varduves švenčiame artimųjų rate. Anksčiau būdavo labai gražu ir linksma, kai Jonines švęsdavome Balbieriškio parke. Sveikindavo kaimynai, dainuodavom lietuvių liaudies dainas, sukdavomės šokių ratelyje iki saulėtekio. O rytą būdavo ir stebuklų, kai, atvėrę lauko duris, rasdavome ant jų užkabintą didelį ąžuolo lapų vainiką su įpintais lelijų, bijūnų žiedais…
Joninių naktį tegu jus visus pasiekia žydinčio paparčio šviesa…

 

Jonas Juozaitis, Birštonas:
– Džiaugiuosi, kad mama užaugino mus, keturis vaikus, todėl šventes švenčiame gausiame artimųjų ir draugų rate. Kadangi turime Petrą ir Povilą, tai ir švenčiame visą birželį. Povilas groja gitara, visi dainuojam, bendraujam. Tikrai labai linksma šventė. Malonu, kad pasveikina auklėtiniai, telefonas netyla visą vardinių dieną. Labai smagios Joninės, kurios organizuojamos Birštone. Prie Joninių laužo bendras dainas viename būryje dainuojame ir maži, ir dideli. Juk ką užsiauginam, tą turim. Taigi linkiu visiems su skambia daina ir gerais žmonėmis atšvęsti varduves ir atrasti stebuklų trumpiausią naktį.

Jonas Kazlauskas, Skersabalio kaimas:
– Parenkant vardą, manau, žmogui tuo pačiu suteikiama tam tikra lemtis. Savo vardą gavau vien dėl to, jog gimiau beveik per Joninių šventę – 25 d., taip pat ir dėl to, jog savo giminėje esu ne vienas tokiu vardu.
Vardas turi privalumų gyvenime, bet daugiausia tuomet, jei vardinės visuotinai švenčiamos. Kita vertus, Jonas, Antanas, Petras, Ona ar kt., gavusieji šiuos vardus, įpareigoti laikytis, puoselėti, skleisti tam tikrus papročius ir tradicijas, kurios susiklostė priklausomai nuo fenologinių stebėjimų, žemės darbų. Asmeniškai man – vienas didžiausių privalumų turėti šį vardą, juolab kad Joninės paskelbtos valstybine švente. Džiugu, jog per vardines nereikia dirbti, visi gali ilsėtis ir gerai praleisti laiką, puoselėdami tradicijas, būdami vieni su kitais kartu.
Savo gimtadienį ar vardo šventę anksčiau švęsdavau rajoninėje šventėje, į kurią susirinkdavo daug žmonių ir bendravardžių, vykdavo įvairūs žaidimai ir linksmybės. Vėliau su tėvais ir kitais kaimo gyventojais rengdavome šventę gryname ore, sukviesdami aplinkinių gyvenviečių žmones, taip pat, žinoma, ir vietinius Jonus, šventė vykdavo iki paryčių. Dabar Jonines švenčiu savo draugų kompanijoje, išlaikydamas ir šiokias tokias tradicijas, paruošdamas Joninių laužą, prie kurio susibūrę dalinamės liepsnos skleidžiama energija. Draugai nepamiršta manęs apvainikuoti. Laikausi tradicijos būti gamtoje Joninių metu, net lietus dažniausiai būna ne kliūtis, o atgaiva.

Jonas Gradeckas, Naudžiūnų kaimas:
– Vardo nepaveldėjau. Mano gimtadienį ir vardadienį skiria tik savaitė, turbūt todėl ir suteiktas Jono vardas. Vardadienį, jeigu švenčiu, tai daugiausia šeimos ir artimų draugų rate. Iš jų turbūt daugiau gėlių negu ąžuolo vainikų gaunu. Vardas Jonas, manau, nėra išskirtinis, visi vardai gražūs, ir visi nusipelnę, kad juos vienaip ar kitaip pagerbtų.

Rasa Juocevičienė, Prienai:
– Rasos dar vadinamos Kupolinėmis – tai senoji lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė, kurią, žinoma, švenčiu ir aš – šeimos ir draugų rate. Tai tradicinė mūsų šventė, į kurią draugų net kviesti nereikia, visi žino, visi suvažiuoja į sodybą, kur vakare kūrename Joninių laužą. Man dovanoja vainiką, nupintą iš lauko gėlių, o Jonui, kuris švenčia kartu – ąžuolo lapų vainiką. Pritemus visi leidžiame vainikus iš lauko gėlių į tvenkinį kartu su degančiomis žvakutėmis. Skambant akordeono muzikai, dainuojame, šokame, žaidžiame žaidimus iki aušros. Kas dar iš mūsų tarpo būna nesuradę – iki pačių paryčių ieško žydinčio paparčio. O saulei tekant visi išsivoliojame ryto rasoje, prausiame veidus, kad sveiki ir gražūs būtume. Visiems linkiu stebuklingos trumpiausios nakties, o ūkininkams patariu būtinai išbraidyti visą rugių lauką, kad nukristų rasa – labai padidinsit šių metų derlių.

Rasa Ivanauskienė, Prienai:
– Man vardą parinko tėtis. Jis norėjo, kad vardas būtų lietuviškas ir prasidėtų, kaip ir pavardė, raide „r“. Mama tam pritarė, ir taip tapau Rasa Raklevičiūte.
Savo vardu džiaugiuosi. Jis ir trumpas, ir aiškus, ir šventę turi. Ir kilmė jo tikrai lietuviška, turinti baltiškas šaknis. Lietuvių mitologijoje Rasa yra sutapatinama su deivės Aušrinės karoliais ir perlais. Žinoma, vaikystėje apie vardo kilmę nedaug žinojau, man vardas buvo tiesiog gražus. O šiandien, kai Rasos susiliejo ir su Joninėmis, jos tapo viena gražiausių ir prasmingiausių vasaros švenčių.
Be to, ir gamtoje rasa simbolizuojama su gėriu, grožiu, gyvybės šaltiniu. Kas žino, gal vardas turėjo įtakos ir tam, kad pasirinkau gydytojos profesiją…

Kalbino Palma Pugačiauskaitė

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Redakcijos skiltis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *