Kai aplink banguote banguoja nepaprastai vešlių medžių lapų jūra, kai svaigina jau žydinčios natūralios pievos, važiuoti ir tokiu nuostabiu pasauliu gėrėtis – ypatingas malonumas. Pasirinkę ilgai lauktą, gražų vasaros pradžios metą, Balbieriškio pagrindinės mokyklos mokytojai vyko į Vilnių. ,,Ir kas čia nuostabaus? – paklausite. – Į Vilnių galima lengvai nuvažiuoti nors ir kasdien.“ Ir Jūs būsite teisūs. Bet tik iš dalies. Kai už pečių nuveikta nepaprastai daug darbų, kai mokiniai mūsų akyse tiek paūgėjo, kad apstulbsti, prisiminęs, kokie jie buvo mokslo metų pradžioje, važiuoji atvira širdimi ir ramia siela.
Pirmas ryškus įspūdis: mes prie Japonijos ambasados vartų žiūrime į atvažiuojantį automobilį, ant kurio plevėsuoja Japonijos vėliava. ,,Tekančios saulės šalis‘‘,- kažkas prataria. Susirenkame arbatos gėrimo kambaryje ir klausomės taisyklingos lietuvių kalbos, sklindančios iš japonės lūpų. Ši moteris mus pakviečia dalyvauti arbatos gėrimo ceremonijoje. Žiūrėjome, klausėmės, ragavome ir tyliai stebėjomės: jau keturis šimtmečius japonai puoselėja arbatos gėrimo ceremoniją, kurią pavertė filosofija. Mokslininkas Lu Vuchas yra pasakęs: „Pirmasis puodelis tik suvilgo mano lūpas ir gerklę, antrasis pašalina vienišumą, trečiasis žada ramybę, ketvirtasis pro odą išvaro visą gyvenimo blogį, penktasis skverbiasi į mano jausmus, šeštasis nuteikia svajonei, septintasis… Gaila, bet daugiau nepajėgiu išgerti…“. Tobulai aprašytą Japonijos arbatos ritualą rasite čia: http://japonija.lt/japonu-arbatos-gerimo-ceremonija.
Po susikaupimo, tylos ir ramybės akimirkų, patekę į Valdovų rūmus, tarsi naujai pajutome, kad esame turtingos mūsų tautos istorijos ainiai, kartais pamirštantys, kad istorija – geriausia mokytoja. Vaikštant rūmų menėmis, klausantis ypač įtaigios gido Gedimino kalbos, netikėtai į galvą šauna mintis: lyg ir žinau Lietuvos istoriją, bet iš kur tas savimi nepatenkinto žmogaus jausmas. O iš ten pat – suvoki, kiek daug nežinai. Ir gerai, kad suvoki: būsena, kad neturi ką veikti, negresia. Gaila – diena su galu, o mūsų dar laukia Pinigų muziejus.
PAMATYK, ATRASK, TYRINĖK. Šie žodžiai puikuojasi ant Pinigų muziejaus lankstinuko. Geri žodžiai, ypač svarbūs šiuolaikiniam žmogui, kuris neturi teisės atsilikti nuo gyvenimo tempo. Buvome pilni įspūdžių, bet šis muziejus yra toks šiuolaikinis, toks modernus, kad kiekvienas radome kuo susidomėti. Suvokę, kas yra gugolas, iš karto supratome žodžio google kilmę, smalsiai apžiūrinėjome 100 000 000 000 000 dolerių banknotą, šypsojomės, kad, atsistojus prie interaktyvaus pasaulio pinigų žemėlapio, gali apimti toks šišas, kokį pajunta užkietėjęs žvejys, besigalynėjantis su užkibusia reta žuvimi.
Smalsi diena baigėsi. Dėkojame metodinės tarybos pirmininkei mokytojai Redai už įdomią ekskursijos programą. Važiavome į vakarop krypstančią saulę ir kiekvienas savaip vertinome tai, ką pamatėme, išgirdome, sužinojome: vieni pasiryžę kai kuo pasidomėti giliau, kiti svarstantys, kad ne visoms gyvenimo sritims gali skirti daugiau laiko, bet visi giliai širdyje jaučiantys – kiek daug aš dar nežinau.
Mokytoja Irena Liutkevičienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“