Prieš naują „Nacionalinę ekspediciją“ jos dalyviai pasidalino patirtais įspūdžiais ir nuotykiais

Tarp dvylikos panemunės miestų ir miestelių, kuriuose buvo pristatyta Selemono Paltanavičiaus knyga „Nemunu per Lietuvą“, ir vyko susitikimai su 2015 ir 2016 m. televizijos projekto Nacionalinė ekspedicija „Nemunu per Lietuvą“ dalyviais, buvo Prienai ir Birštonas.


Į knygos sutiktuves susirinko daugybė žmonių. Vieni norėjo gyvai pamatyti populiarios laidos herojus, kiti – gauti autografų iš knygos autoriaus ir ekspedicijos dalyvių. Į mūsų kraštą atvyko du garbūs kraštiečiai: gamtininkas, fotografas ir rašytojas Selemonas Paltanavičius ir LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius bei šmaikščioji muzikologė Zita Kelmickaitė. Beje, leidyklos „Terra publica“, kurioje išleista knyga, vadovai Danguolė ir Vytautas Kandrotai yra kilę iš Prienų rajono.
A.Siaurusevičius prisiminė dieną, kai žurnalistas Edmundas Jakilaitis pasiūlė projekto idėją, kuri pasirodė labai tinkama LRT ir puikus paminklas šiam laikmečiui.
A.Siaurusevičius apgailestavo, kad nors upių Lietuvoje yra, tačiau retai kur pamatysi jose plaukiojančias valtis, ir vylėsi, kad šis projektas nors dalele prisidės, kad atsirastų daugiau keliautojų upėmis.
Prie šio vieno didžiausių techniniu požiūriu LRT projekto sėkmės daug prisidėjo ir gamtos grožį atskleisti padėjo „dronai“ – skraidančios kameros bei naujosios raiškos televizija. O medžiagos, pasak LRT generalinio direktoriaus, yra tiek daug nufilmuota, kad būtų galima sukurti dar ne vieną filmą ar laidą. 

– Pagrindinis projekto tikslas buvo parodyti žmonėms Lietuvą, jos grožį. Tai nebuvo mokslinė ekspedicija, pirmiausia – tai buvo televizijos laidų filmavimas, – kalbėjo A.Siaurusevičius.
Jam pritarė Z.Kelmickaitė, kuri sakė, kad buvo verta plaukti vien dėl to, kad žmonės, pažiūrėję laidas, važiavo ir patys įsitikinti, ar parodytose vietovėse tikrai yra tai, ką matė ekrane.
Ekspedicijos dalyviai atskleidė priežastis, kodėl pirmiausia buvo plaukiama nuo Kauno iki Baltijos, o tik kitais metais nuo Nemuno aukštupio žemyn. Pirmiausia, norint plaukti per Baltarusiją, reikėjo gauti daug leidimų, ir buvo baiminamasi, kad bus nespėta sutvarkyti visų dokumentų. Antroji priežastis – pirmą kartą plaukti geriau pažįstama teritorija. O ir komandai reikėjo „susistyguoti“.
Ekspedicijos nariai neslėpė, kad nuovargis, nepatogumai, permainingi orai, uodai lydėjo nuolat. Komforto nepadidino ir dviejų savaičių buvimas mažoje erdvėje.
– Mažai kas įsivaizduoja, kaip filmuojama laida. Pirmiausia tave visur nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro stebi kamera, dėl to jauti psichologinę įtampą. Reikia galvoti ne tik apie tai, ką pasakyti, bet ir apie tai, kad žiūrovas matytų tavo akis, jaustų nuoširdumą, – pasakojo Z.Kelmickaitė. – Ir laiko visada trūkdavo, o taip norėdavosi pabūti kartu su mūsų laukusiais nuoširdžiais žmonėmis, pabendrauti.
Ji juokavo, kad net pas Audriaus Siaurusevičiaus močiutę „vakaruška“ nepavyko: „Trys nuvytę bijūnai ir sena pelargonija pasidavė nuovargiui“. Profesoriaus portfelyje buvo daugybė knygų, kurias dovanodavo susitikimų Baltarusijoje metu, o iš linksmosios muzikologės rankinės prireikus būdavo ištraukiami įvairiausi vaistai, kremai nuo saulės, išalkusiems – sauja riešutų ar saldainis.
Knygos autorius S.Paltanavičius atskleidė, kad knygą parašyti nebuvo paprasta. Knygų, skirtų Nemunui, yra labai mažai – gal penkios ar šešios įvairiomis kalbomis. Informacijos apie seniau Nemunu plaukiojusias vytines, kurios plukdydavo iki 120 tonų grūdų, apie sielius, išmintingus laivavedžius yra labai mažai. Nors, pasak S.Paltanavičiaus, upė žmonėms buvo labai svarbi, bet atsiminimai nebuvo užrašyti, tik galvose saugoti.
– O apie tai, kad reikia parašyti knygą, buvo užsiminta pernai atplaukus į Pažaislį. Edmundo Jakilaičio atsakymas į paraginimą: „Jokių problemų, Selemonas yra, parašys“ ir paskatino imtis darbo. Knyga atsirado per žiemą, – pasakojo S.Paltanavičius.
Knygoje pateikiami intriguojantys ekspedicijos dalyvių pasakojimai, netikėti faktai, linksmi nutikimai, žemėlapiai, patiekalų receptai, dainų tekstai ir šmaikščios ekspedicijos dalyvių nuotraukos. Knygą sudaro trys dalys: pirma dalis – apie Nemuną, jo istoriją, upeivystę, žuvis ir žvėris, antra dalis – apie 2015 m. nacionalinę ekspediciją, trečioji – apie 2016 m. nacionalinę ekspediciją. Kas ją vartė, jau įsitikino, kad tai puikus kelionių Nemunu vadovas su išsamiais paaiškinimais.
Šių metų ekspedicijos pradžia – jau čia pat. Birželio 22 d. ekspedicija pajudės iš Marijampolės ir vėliau Lenkijos upėmis nuplauks iki Baltijos jūros. Ekspedicijos dalyviai pasakojo, kad šių metų maršrutas – ilgesnis, tad ir kelionė – sudėtingesnė. Bet, kaip juokavo S.Paltanavičius, zuikis ir Lenkijoje zuikis. Bus plaukiama nauja 18 m ilgio vytine su stogeliu, kurią pastatė Rusnės laivadirbys Simas Knapkis.
Zita Kelmickaitė dalyvaus tik pradinėje ekspedicijos dalyje, nes ji liepos 20 d. išvyksta į Sietlą (JAV), iš kur pažadėjo parvežti ir rudenį parodyti ne mažiau įdomių reportažų.
O 2018 m. planuojama plaukti į Juodąją jūrą.
– Apie praėjusias keliones ir mūsų nuotykius paskaitysite knygoje, o apie šių metų projektą rudenį pamatysite per televiziją, – atsisveikindami sakė ekspedicijos dalyviai.
Laima Duoblienė

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje „Mums rūpi. Rūpinkimės kartu!“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *