Gedulo ir vilties dienai. Sulaužyti likimai…

Tautos sovietinio naikinimo ir tremties pragare
Šią dieną prisimename, kaip sovietai mūsų tautą naikino ir kaip mes atlaikėme, nepalūžome. 1940 m. birželio 14 d. prasidėjusi sovietinė invazija ir okupacija, o po metų įvykusi pirmoji skausminga tautos tremtis buvo tik didžiulės tautos tragedijos ir netekčių pradžia. Daugiau kaip keturis dešimtmečius sovietinių komunistinių sapnų ir diktato monstrai be paliovos naikino visa tai, ką mūsų žmonės sukūrė tarpukariu: valstybingumą, tikėjimą, patriotizmą, darbštumą, pilietiškumą, dorovės pagrindus, šeimos vertybes, tautinę atmintį ir kultūrą. Šalčiu, badu, sunkiai pakeliamu katorginiu darbu Lietuvos žmonės tremtyje buvo marinami daugiau kaip dešimtį metų.

Buvo ištremta per 131 tūkstantį žmonių, tremtyje įkalinta 156 tūkstančiai žmonių. Tremtyje mirė daugiau kaip 50000 Lietuvos gyventojų, iš jų per 3500 vaikų.
Tremtyje buvo sunaikinti patys šviesiausi Lietuvos žmonės – inteligentija, karininkija, ūkininkai, sudarę Lietuvos ekonominio stabilumo pagrindą.
O kiek dar lietuvių, bijodami žudymų, tremties į Šiaurę, pasirinko laisvanorišką tremtį anapus Atlanto?
Visi, o ypač dabartinis jaunimas turėtų suprasti, kad pokarinė tautos partizaninė kova miškuose ir tautos tremtys yra tiesiog neatsiejamos. Tarpukariu patriotiškai išauklėta karta negalėjo toleruoti okupacijos, prievartos tarnauti svetimoje kariuomenėje ir jos primestame kare, sunkiu prakaitu sukurtų šeimos lizdų išdraskymo, jų naikinimo, todėl atsisakė tapti okupantų kolaborantais. Geriausi tautos sūnūs ir dukros kovojo, sovietai jiems keršijo tremdami, naikindami niekuo dėtus šeimų narius.
Labai dažnai lankausi buvusiuose KGB rūmuose (dabar Lietuvos ypatingasis archyvas). Ant pastato rūmų iškaltos pavardės mena šiuose rūmuose kankintus ir nužudytus Lietuvos patriotus. Skaityklose dažnai pamatai senyvo amžiaus, bet guvius

tremtinius, partizanus ir politinius kalinius, kurie atvyksta peržiūrėti savas baudžiamąsias ar tremties bylas. Jie atranda jiems nežinomų faktų, atranda išdavikų ir savo kankintojų pavardes.
Mūsų krašto istorija mena šimtus partizanų ir tremtinių. Daugybės jų kančios ir gyvenimo keliai krašto plačiajai visuomenei iki šiol nežinomi. Vietoje nuolat besikartojančių enciklopedijų nurašinėjimo, ritualinių, net politizuotų kasmetinių savo esme besikartojančių, jau įkyrėjusių renginių turėtumėme atsakingiau ir prasmingiau atsigręžti į mūsų laisvės kovų istoriją, į mūsų partizanus, tremtinius, jų artimuosius ir šeimas. Jų gretos kiekvieną dieną vis mažėja, tirpsta. Pasitikdami Lietuvos valstybės

šimtmetį, supraskime, kad šie žmonės svarbūs dėl to, kad yra minimos epochos dalyviai ir liudininkai. Jie svariai primena mums, kad ne sovietiniai laikai, fermos, brigados ir išsikerojusi nomenklatūra yra mūsų tautos istorinės atminties pagrindas… Tikrąsias vertybes savo gyvenimo pavyzdžiu nusako Laisvės kovotojai ir tremtiniai…

Laisvės kovotojų ir tremtinių Judickų šeima
Susipažinkime su šia nuo seno Anglininkuose gyvenusia, tik 6,5 ha žemės, 1 arklį, 1 karvę, akselinę turėjusia, samdomojo darbo nenaudojusia, tvirtus tikėjimo ir dorumo pagrindus išlaikiusia šeima. Kaip bitelės kasdienišku sunkiu darbu ramybę ir elementarų pragyvenimą kūrė:
Tėvas Judickas Kazys, Jono, gim.1884 m.;
Motina Judickienė – Rutkutė Marijona, Augusto, gim. 1890 m.;
Sūnūs: Judickas Pranas, gim. 1914 m., Judickas Martynas, gim. 1915 m., Judickas Juozas, gim. 1927 m.
Dukros: Judickaitė Adelė, gim. 1921 m., Judickaitė Ona, gim. 1924 m., Judickaitė Bronė, gim.1928 m., Judickaitė Genė, gim. 1932 m., Judickaitė Elena, gim. 1934 m. (LYA, f.V-5, ap.1, b.3728, p.10).

Martynas Judickas iki antrosios sovietinės okupacijos
Už mano gimtojo Liciškėnų kaimo driekiasi ne taip tolimi, bet labai dažnai Stakliškių parapijai priklausę Anglininkai. Dar vaikystėje teko išgirsti tėvų ir kaimynų sopulingai pasakytus žodžius, kad iš kaimyninio kaimo buvo „išvežta Judicko Kazio ir Marijos daugiavaikė šeima“. Niekas tada apie tai plačiau nekalbėjo, bijojo, tylėjo. Dar atsimenu, kad vienuose kolūkinės prievolės darbuose kažkurie kaimynai prasitarė, kad „Judickų Marčius prieš rusus ėjo“.
Martynas Judickas gimė 1915 m. Anglininkų kaime, Kazio ir Marijos Judickų šeimoje. 1925 m. pradėjo lankyti Anglininkų pradinę mokyklą, kurią baigė 1930 m. 1930 – 1933 m. dirbo savo tėvų ūkyje. 1933 – 1936 m. mokėsi šaltkalvių kursuose Trakuose. 1937 – 1938 m. atliko tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Nuo 1938 metų dirbo šaltkalviu įvairiose Lietuvos vietovėse. Pirmosios sovietų ir nacių okupacijos metais Martynas dirbo tėvo ūkyje.

Martynas Judickas – legendinėje Vytauto Marčiulionio – Viesulo partizanų kuopoje

Antroji sovietinė okupacija, prievartinis ėmimas į Raudonąją Armiją, sovietinis teroras paliko gilų įspaudą Martyno gyvenime. „Aš Raudonojoje Armijoje tarnauti nenorėjau, aš norėjau Nepriklausomos Lietuvos, todėl mobilizacijos vengiau, nuo sovietinių organų slapsčiausi. Pagaliau laisvanoriškai įstojau į banditų būrį (tardymo metu naudojamas sovietinis leksikonas – V.K.), kuris pagrindiniu tikslu laikė kovą prieš sovietinę valdžią, jos puoselėjamą komunizmą. Tai prasidėjo 1945 m. sausio 1 d.“ (LYA, f.K-1, ap.58, b.25547/3, p.224).
1944 m. paskutinėmis dienomis prieš Naujuosius metus kartu su Daraškevičiumi Pranu – Pusbarzdžiu iš Vilūnėlių jis persikėlė per Nemuną ties Alksniakiemiu, kur buvo priimti į legendinę Vytauto Marčiulionio – Viesulo kuopą. Kuopą tuo metu sudarė trys būriai: Juozo Ogilbos – Dobilo ir Antano Matiko – Skroblo, veikusieji dešiniajame Nemuno krante, ir Kazimiero Pyplio – Mažylio būrys, veikęs kairiajame Nemuno krante. Dar vėliau prie šių būrių kuopoje prisijungė Alfonso Aliukevičiaus – Saulės būrys, veikęs Kruonio, Darsūniškio apylinkėse.
„Man davė slapyvardį „Papartis“ ir priskyrė vado „Skroblas“ (sundakiškis Antanas Matikas) būriui. Būryje, be vado, Martyno Judicko ir Prano Daraškevičiaus kovotojų sąraše buvo kašoniškis Taraškevičius Juozas – Eigulys, kašoniškis Taraškevičius Jonas – Barsukas, kašoniškis Antanas Jurkonis – Balandis, Kazys Bernatonis – Lapė iš Pelekonių ir kiti. Mes turėjome 4 rankinius kulkosvaidžius: du vokiškus, du rusiškus, 21 šautuvą, 10 automatų, 7 pistoletus, 10 granatų (Ten pat, p.129). Kairėje Nemuno pusėje aš būdavau Pošventyje, Vanguose, Pašventupyje, po to persikeldavome į kitą Nemuno pusę ties Pelekonimis, Medeniškėmis bei Šlėnavos valsčiumi“. (Ten pat).

1945 m. vasario mėnesį, vadovaujant Viesului ir Žaliavelniui, buvo puolami Šilavoto stribai. Šiame mūšyje dalyvavo ir Martynas Judickas. Po dviejų mūšio valandų nepavyko užimti Šilavoto, bet buvo nukauti du stribai ir vienas enkavedistas (Ten pat, p.155).
Martynas Judickas dalyvavo ir 1945 m. kovo 28 d. įvykusiame garsiajame Paverknių mūšyje. Pasak Martyno Judicko pasakojimo seserėčiai, sesers Adelės dukrai Irenai, „teko dalyvauti dideliame sunkiame mūšyje, kur buvome apšaudomi, bet upę perplaukėme ir priešą įveikėme“.
1945 m. balandžio 24 dieną Martynas Judickas – Papartis kartu su Pranu Daraškevičiumi – Bebarzdžiu ties Verbyliškėmis pateko į NKVD pasalą. Pranas Daraškevičius buvo nušautas, o Martynas parbėgo į namus Anglininkuose, kur buvo enkavedistų sulaikytas. (Ten pat, p.281-21).

Ir vėl laisvėje…
„Areštuotą banditą Martyną Judicką mes nuvežėme į Alytų. Mėnesio pabaigoje mums paskambino telefonu iš Alytaus ir pranešė, kad iš kalėjimo, pasidaręs perkasą, banditas pabėgo, kelias dienas su „liaudies gynėjais“ mes ieškojome Martyno Judicko, bet niekur jo neradome. Kur jis slapstosi, mes nežinome,“ – rašė didysis pokario laikų sovietinis aktyvistas, stribas ir skundikas J.B. Jis dėjo daug pastangų, kad apkaltintų partizaną jo tėvų sumušimu 1945 m. (partizanai reikalavo, kad šie grąžintų pasisavintus kitų asmenų arklius – V.K.). Pats Martynas Judickas visuose parodymuose teigė, kad sovietai jį iš Alytaus kalėjimo gera valia paleido. Sesers Onos, kitų pažįstamų dėka Martynas prasislapstė Kaune iki 1950 m., netgi dirbo legalų darbą. Jis buvo sulaikytas 1950 m. vasarą, tuo tarpu jo šeima buvo daugiau kaip dvejus metus ištremta.

Pranas Judickas sekė brolio pėdomis

Kartu su Martynu į mišką išėjo ir jo brolis Pranas. Jis didesnę laiko dalį partizanavo pakaunėje.
„Suimtas 1945 03 26, kalintas Kaune, byla nutraukta 1945 07 31. Suimtas 1947 01 09, kalintas Prienuose. Karo tribunolo 1947 04 24 nuteistas dešimties metų lagerio ir penkeriems tremties, išvežtas į lagerį – Rešotai, Nižnij Ingašo rajonas, Krasnojarsko kraštas – Steplagas, Karagandos sritis; tremtis – Balchašas, Karagandos sritis –Kazachija, paleistas 1962 08 18“ (Lietuvos gyventojų genocidas, II t.(A-J), V.1998, p.671). Karo tribunolo nuosprendyje Pranas buvo kaltinamas dalyvavęs 1941 m. birželio sukilime, slapstymusi nuo karinės tarnybos, dalyvavimu Juozo Ogilbos – Dobilo partizanų būrio veikloje. (LYK, apV-5, b.3728, p.7). Tremtinės Adelės Judickaitės dukros Irenos Liutvinskaitės – Gečienės duomenimis, jos dėdė gerą dešimtmetį pragyveno Karagandoje ir mirė paslaptingomis aplinkybėmis 1975 m.

Šeimos tremtis
Sovietai, norėdami atkeršyti patriotams, Judickų šeimą paskelbė esant už įstatymo ribų. Motyvuojant sūnaus Prano nuteisimu, tuo, kad „Judickas Kazys, Jono žinojo apie sūnaus Prano buvimą bandoje ir slėpė jį nuo tarybinių organų, 1948 m. gegužės 8 d. sprendimu „už Tėvynės išdavimą“.
LTSR valstybės saugumo komitetas nutarė šeimos galvą Judicką Kazį, Jono, motiną Judickienę Mariją, Augustino, dukras – Judickaitę Adelę, Judickaitę Bronę, Judickaitę Genę, Judickaitę Eleną išsiųsti 10 metų už Lietuvos TSR ribų, į tolimas TSRS vietas“ (Ten pat, p.13-13 ap.).

Martynas tuo metu slapstėsi, Pranas jau buvo nuteistas, Juozas ir Ona gyveno atskirus nuo šeimos gyvenimus, todėl nebuvo tremiami… Kartu su šeima laisvanoriškai į tremtį vyko Adelės gyvenimo draugas Liutvinskas Vincas iš Padriežiškių kaimo. 1948 m. birželio mėnesį po trečiųjų užsakų Stakliškių bažnyčioje turėjo įvykti abiejų jungtuvės… Bet gyvulinis vagonas iš Kaišiadorių stoties pajudėjo 1948 m. gegužės 22 dieną. Šeima atvyko į Krasnojarsko kraštą, Jarcevo rajoną, Serčiankos gyvenvietę. Tremtyje gimusi Irena Gečienė papasakojo, kad kartu traukinyje į Krasnojarsko krašto tremties vietas vyko gausios Babilių šeimynos iš Lingėniškių, Pelekonių, Šapalai, Bernatoniai, Bieliauskai iš Jiezno krašto, Stepankevičiai iš Jiezno, Mikailų moterys iš Pakrovų.
Judickai atvyko į lagerį Serčiankos gyvenvietėje, kurioje jau gyveno Sovietų Rusijos 1930 – 1940 m. išbuožintų ir ištremtų valstiečių šeimos. Jie į atvykusius tremtinius nežiūrėjo, kaip į „vokiečius“, tačiau laikė gana svetimais. Rusai buvo fanatiškai įsitikinę J.Stalino teisumu. Mirus „tėveliui“, 1953 m. jie verkė, po kelias nosines rankose turėdami.
Priverstiniai darbai.

Pirmoji šeimos netektis
Ištremtieji turėjo dirbti prie miško kirtimo darbų. Senųjų Kazio ir Marijonos jau nevertė tų darbų dirbti. Atsisakė dirbti ir Adelė. Ji greitai tapo nėščia. Ir kitos seserys po kurio laiko surado darbą pagal savo jėgas. Genė pradėjo dirbti sanitare, Bronė dirbo valgykloje, Elena – kepykloje.

Nuolatinio bado šios šeimos tremtyje nebuvo. Ištremtieji gaudavo nuolatinį duonos davinį. Vietiniai žmonės atnešdavo maisto, kurio tremtiniai nusipirkdavo. Šeimos išgelbėjimu buvo laisvo tremtinio statusą turėjęs Vincas Liutvinskas. Jam lagerio valdžia išdavė šautuvą. Jis medžiodavo ir dažnai šeimos nariams nušaudavo įvairių paukščių ar net kiškių.
Vieną eilinę šaltą, per 40 laipsnių šalčio 1951 m. žiemos dieną, taigoje medžiojant, Vincui pasidarė bloga. Jis susmuko ant sniego. Bandė šaudyti iš šautuvo, tačiau netoliese buvę medkirčiai lietuviai tai palaikė tik medžioklės šūviais. Tik kitą dieną jis buvo rastas taigoje leisgyvis, sušalęs. Jo išgelbėti nepavyko. Trisdešimties metų Elena neteko nuoširdaus ir rūpestingo gyvenimo draugo, o dvejų metų Irena – savo tėčio. Atgavus nepriklausomybę, Irena Gečienė, nuvykusi į tėčio palaidojimo vietą, kapo neberado.
Šaltis, pusnys buvo dideli tremtinių priešai, bet labiausiai širdį degino, ašaras spaudė tai, kad jie ištremti, atstumti it raupsuotieji nuo savo motinos Tėvynės. Kankino didžiulis nerimas, ar dar kada nors ją pamatys?…

Tremtinio Martyno Judicko laiškas
1950 m. sovietams pavyko susekti laisvės kovotojo Martyno gyvenamąją vietą pas seserį Oną Kaune, nustatyti, kad 1945 – 1949 m. jis dirbo sanitarinėje – epidemiologijos stotyje, o nuo 1949 m. pabaigos – „Litekse“ staliumi. (LYA, f.K-1, ap.58, b.25547/3, p.6-27). 1950 m. lapkričio 15 dienos Karinio tribunolo nuosprendžiu jis buvo nuteistas „už Tėvynės išdavimą“ 25 metams pataisos darbų sunkaus darbo lageryje, konfiskuojant turtą ir dar 5 metams atimant pilietines teises. (Ten pat, p.18). Jis buvo ištremtas į sunkaus darbo lagerį Vorkutoje, Komių ATSR. Dar po kelių mėnesių buvo ištremtas brolis Juozas, dirbęs Kauno geležinkelio stotyje darbininku. Visa šeima jau buvo tremtyje, tik Ona Judickaitė bandė jos išvengti ir keitė butus Kaune.
Serčiankoje buvusi Judickų šeima nudžiugo, kada atsiliepė Martynas. Jis parašė laišką apie 1957 metus iš Karagandos, kur buvo perkeltas iš Vorkutos. Pats negalėjo pasirašyti, bet laiške daug alegorijos, kuri laišką gavusiems viską leido suprasti. Partizano laiškas – jo, tremtinio, dvasinės savijautos, meilės Tėvynei, žmogiškajai savigarbai ir giminystei giesmė.
„Saulėlydžio tėviškės šešėly nuleidę beržai garbanas, – dejuoja ir verkia vėlei, kad kirvio ašmenys žaloja jas.
Siunčiu aš savo sveikinimą iš tolimojo krašto, iš alkanos stepės, kur mirties šmėklos slankiodamos kviečia į smėlėtus kapinynus silpnutį, nepajėgiantį kovoti su gyvenimo sūkuriais gamtos padarą – žmogelį. Kur varnėnas kelio nežino, kur vėjo sūkuriai ir ciklonai pripildo erdvę, kur nuskurdę, tarsi nuskriausti likimai, medeliai liūdi.
Ir toje žiaurioje aplinkoje sveika siela ir tvirta jėga grumiasi su dešimtgalviu slibinu. Aštuonias galvas savo moraliniu smūgiu nubloškiau, liko dar du metai belaisvėje. Esu tvirtas ir manau, kad pergalė mano pusėje. Dar ir ant mano kiemo įvyks džiaugsmo šventė, kad galėsiu vėl po sunkių gyvenimo audrų, pasiekęs gimtinės krantą, rast poilsį. Sunku įsivaizduoti tą padėtį, kurią palikęs.
Keičiasi rūbai margo svieto: vieni puola, kiti kyla. Gamta irgi keičia savo apsiaustą. Tenka iš kitų girdėti baisių dalykų.
Kur tėviškės šventi gojeliai suteikdavo sielai poilsį ir ramybę jauniem ir seniem, kur švelniam vėjeliui papūtus, medeliai paslaptingai šlamėdavo, kur paukščių stebuklingos melodijos žavėdavo praeivį, šiandieną ant lauko pliko, keli apykreiviai berželiai liko, viskas prapuolė…
Ir verkia sodai, netekę savo globėjų, svetimos rankos glamonėjami, verkia žemė, netekusi savo šeimininko…

Skaudu, brolau, sese, – skausmas raižo krūtinę, širdis paplūsta krauju, nes pamiršo žmogus, kad žmogumi buvęs. Man vis tiek pat ar karčią tulžį gert duoda ar kas grožybes po kojų klotų… Išmokau grumtis su žiauriomis gyvenimo vėtromis, išmokau plaukti be laivo ir be irklo – ir vargas tam, kas nesupranta ir neatjaučia to: slaptingo gyvenimo būvio. Galbūt, anksčiau ir aš nemokėjau įvertinti gyvenimo, nemokėjau atskirti blogo žmogaus nuo gero, nemokėjau ir nesupratau suvirškinti žodį Tėvynė, už ką aš šiandien aš esu mėtomas iš krašto į kraštą.
Ne skundžiuos iš aimanų manęs niekas nesuras. Aš kaip ir daugelis mano brolių ir sesių kantriai nešame likimo ir gerų žmonių uždėtą naštą. Praamžis su mumis. Ateis diena, kada saulėtas spindulys išplis į mūsų apniukusią buveinę, uždegs jausmus, gražis laimę ir laisvę. Tuomet vėl gailestingoji ranka laimins seną sukrypusią, išlikusią bakužę, gimdys gamtą ir žmoniją.
Gerieji žmonės, turėdamas truputėlį laiko, sumaniau parašyti Jums. Jeigu neapsunkinsiu, prašau spustelkit pieštuką ir parašykit apie savo gyvenimą, buitį, sveikatą. Man įdomu ir kartu bus malonu gauti Jūsų laiškutį iš Tėvynės. Bet jeigu sudarytų Jum kokių keblumų, tai pasiliksiu prie savęs, o Jum šiuo kartu palinkėsiu pačio geriausio. Brolau, mylėk jos kalbą, senovės būdą, jos girių kvapą, žaliąsias pievas. Ir jos dirvone, pasėjęs grūdą, žinok, kad Viešpats Dievas palaimins vaisių (Maironis)“ (Kalba netaisyta, laiško kopiją pateikė tremtinė Irena Gečienė – V.K.).

Leiskit į Tėvynę!
Tremties laikas, nors ir negreit, ėjo. Adelė Judickaitė ištekėjo antrąkart. Bronė Judickaitė ištekėjo už Taraso Floreskul ir susilaukė dukros Linos. Genė ištekėjo už Jono Balčiūno ir susilaukė sūnų Algio ir Romo, dukters Danguolės (Lietuvos gyventojų genocidas, II t.(A-J), V.1998, p.543).
1958 m. gegužės 22 d. turėjo baigtis Judickų šeimai numatytas 10 metų tremties laikas. Dauguma tremtinių buvo paleisti anksčiau laiko, lagerio valdžia nerodė jokio susidomėjimo šios šeimos padėtimi… Artimieji ir bičiuliai Liciškėnuose gyvenusios Kazio ir Marijonos ištekėjusios dukters Daunorienės Marijos vardu kreipėsi į sovietinės Lietuvos vidaus reikalų ministeriją: „Už ką tėvai buvo išvežti aš nežinau, bet manau, kad dėl brolio, kuris padarė valstybinį nusikaltimą. Manau, kad netikslinga iki šiol lageryje laikyti mano tėvus dėl jų senyvo amžiaus. Tėvui dabar 72 metai, motinai – 67. Aš esu kolūkio „Pirmyn“ narė ir, būdama materialiai aprūpinta, sutinku priimti tėvus ir juos materialiai išlaikyti. (Buvusią Judickų sodybą sovietinė Jiezno valdžia, padedama vietinių stribų, iki pamatų sugriovė, net medžius iškirto – V.K.). Mano tėvai buvo neraštingi žmonės, politikoje nesusigaudė. Visą gyvenimą jie dirbo, kad užsidirbtų duonos kąsnį. Vienintelė jų kaltė, kad neišauklėjo brolio atsidavimo darbininkų klasei“ (LYA, f.V-5, ap.1, b.3728.p.19). 1957 m. liepos 29 d. prašymu buvo prašoma sovietinės VRM vadovybės sugrąžinti tėvus į Lietuvą.
Vienok paleidimo į laisvę procedūra prasidėjo tik po nepilnų metų. Tik 1958 m. kovo 1 dieną tėvai ir keturios dukros gavo teisę vykti į Lietuvą. Pas dukrą ir seserį Marijoną Daunorienę iš Liciškėnų išvyko tėvai, seserys Genė ir Elena su šeimomis. Dėl darbo aplinkybių į Lietuvą 1960 m. grįžo Bronė su šeima, o tik 1968 m. – Adelės šeima. (Ten pat).
Brolis Pranas į laisvę buvo paleistas tik 1962 m., bet neaiškiomis aplinkybėmis mirė 1975 m. Adelės dukra Irena jį sudėtingomis aplinkybėmis (valdžiai supainiojus karstus) parvežė iš Sibiro į Lietuvą. Tuo pat metu grįžo į Kauną Juozas Judickas. Vėliausiai gimtąją žemelę palietė Lietuvos partizanas Martynas. Paskutiniame tremties etape Kazachijoje jis pasižymėjo kaip darbštus aukštojo montažo meistras, buvo ne kartą apdovanotas Kazachijos sovietinės vyriausybės garbės raštais ir žymūno ženklu. Į Lietuvą jam buvo leista grįžti tik 1978 metais. Jis apsigyveno Žiežmarių apylinkėse. 1969 m. į Lietuvą grįžusią Adelės šeimą priglaudė sesers Onutės, išvengusios tremties, šeima. (LYA, f.V-5, ap.1, b.3728, p.35).

Sugrįžus į Tėvynę
Grįžę į Lietuvą visi šeimos nariai patyrė įvairių suvaržymų, valdžios šnairavimą. Jiezno „veikėjas“ kolūkio pirmininkas J.B. ne kartą yra užsipuolęs Marijoną Daunorienę, kad ji priglaudė grįžusius iš tremties tėvus ir seseris… Visiems, grįžusiesiems iš tremties, atsirasdavo priregistravimo problemų. Sesers Adelės dukrai Irenai panorus stoti į aspirantūrą, jos buvo paklausta: „O kur Tu gimei?“.
1961 m. dėl sunkių gyvenimo sąlygų, sunkaus darbo ir pažeminimo mirė šeimos galva Kazys Judickas, sulaukęs tik 77 metų. 105 metų sulaukė, džiaugėsi laisvos Lietuvos žingsniais motina Marijona Judickienė (mirė 1995 m.), sūnus Juozas (mirė 1989 m.), sūnus Martynas mirė 1991 m., Adelė mirė 2008 metais, neseniai mirė sesuo Marija Daunorienė. Šiuo metu sunkiais prisiminimais dalijasi ištvermingosios seserys Elena, Bronė, Genė ir Ona su atžalomis. Buvusios sodybos vietoje Irena Gečienė pastatė atminties kryžių. Anglininkų kapinėse ilsisi tėvų ir brolių Prano ir Juozo palaikai.
Skriausta, žeminta ir paniekinta, rauta iš gimtosios žemės Judickų šeima atlaikė gyvenimo išbandymus ir tvirtai įaugo Lietuvoje. Ji yra mūsų tautos tvirtybės pavyzdys. Tai tik viena šeima, o jų krašte – keli šimtai. Todėl ne tik Gedulo ir vilties dienos proga, bet ir dažniau pažvelkim į jas. Jos to dėmesio šimteriopai nusipelnė.
Autorius nuoširdžiai dėkoja Irenai Gečienei už suteiktą informaciją, gausias nuotraukas ir dokumentus, o Kęstučiui Klizui – už suteiktą informaciją ir Judickų kapavietės Anglininkų kapinaitėse nuotrauką.

Vytautas Kuzmickas
Istorikas