Anksti pradėjusieji žoliapjūtę visuomet laimi

Šviežia žalia žolė – pigiausias ir maistingiausias galvijų pašaras ganykliniu laikotarpiu. Tvartinis laikotarpis trunka septynis mėnesius. Pieno primilžius ir penimų galvijų priesvorius tada labiausiai lemia savame ūkyje pagaminti konservuoti žoliniai pašarai. Kai kuriuose Lietuvos pieno ūkiuose didžiąją dalį žiemos pašarų tradiciškai sudaro pievoje džiovintas šienas.
Jo gamyba turi keletą didelių minusų, dėl kurių maisto medžiagų nuostoliai siekia 50 ir daugiau procentų. Didžiausia blogybė – priklausomybė nuo giedro oro, kurio tikimybė šienapjūtės metu tesiekia 30 -35 proc. Belaukdami giedro oro, ūkininkai patiria antrą blogybę – pasendina žolę, o tada jau jokia moderniausia pašarų gamybos technologija nebegali pagerinti pašaro kokybės. Daugiametės žolės – bene svarbiausias karotino (provitamino A) šaltinis. Produktyviai karvei per parą reikia 400 mg karotino. Lauke džiovinant šieną, 1 kg sausų medžiagų lieka tik 1–5mg karotino (gerame šienainyje 1 kg sausų medžiagų būna 20–50 mg karotino).
Pašaro kokybę lemia nemažai veiksnių: žolyno botaninė sudėtis, jo tręšimas, žolyno pjūties laikas, pasirinktas žolės konservavimo būdas ir tinkamas jo atlikimas.
Bene svarbiausias žolės ir konservuotų žolinių pašarų kokybės rodiklis – ląstelienos kiekis. Suvėlinus žoliapjūtę ir ląstelienos kiekiui pasiekus 26 proc., pašaras bus tik vidutiniškos kokybės, o 34 proc. ląstelienos turintis pašaras (visai nepriklausomai nuo to, iš kokios vertingos žolės jis pagamintas) yra laikomas blogu. 7 000 l pieno per metus duodančios karvės racione ląstelienos kiekis negali viršyti 26 proc. Kitaip sakant, tokia karvė apskritus metus turi ėsti tik geros ir vidutiniškos kokybės pašarus, o 8 000 l pieno karvė gali duoti ėsdama tik geriausios ir geros kokybės pašarą, turintį ne daugiau 24 proc. ląstelienos. Šeriant karves šienu, geriausiu atveju galima tikėtis 3 500 – 4 000 l per metus pieno primilžio.
Prekiniame ūkyje žoliapjūtė ir pašarų gamyba – svarbiausias ir atsakingiausias metų darbas. Vegetacijos pradžioje žolė auga labai sparčiai. Didėja jos masė, kaupiasi maisto medžiagos, deja, kartu didėja ir ląstelienos (celiuliozės) kiekis, jis apsunkina pašaro virškinimą, sulėtina tirpių maisto medžiagų įsisavinimą. Nuo tam tikro momento (ląstelienos kiekiui pasiekus 24 proc.) didėja tik žolės masė, o jos maistingumas mažėja. Vegetacija vyksta, ir žolė sensta nepriklausomai nuo oro sąlygų ar šeimininko norų. Giedro oro tikimybė žoliapjūtės metu Lietuvoje siekia 30 – 35 proc., vadinasi, žolės derlių reikia būti pasiruošus doroti bet kokiomis sąlygomis. Varpinės žolės didžiausią maisto medžiagų kiekį būna sukaupusios prieš plaukėjimą ankštinės butonizacijos fazėje (žiedynams dar neprasiskleidus). Pasiekus tokią fazę, žolės nedelsiant turi būti nupjautos. Modernaus pieno ūkio žalienose išplaukusių ar pražydusių žolių iš viso neturi būti. To nežinantys ar nepaisantys ūkininkai baudžiami. Iš senos, nors ir labai vertingos, žolės pagamintas pašaras aukštų primilžių ar priesvorių niekada neužtikrins, ūkio pajamingumo – taip pat.
Pjūties brandą atskirais metais žolės pasiekia nevienodai. Dažniausiai tai būna gegužės paskutinę dekadą. Nėra tokios priežasties, kuri pateisintų žoliapjūtės vėlinimą. Ekonominiu požiūriu tokį vėlinimą galima prilyginti tik sabotažui ar savo ekonominių pagrindų pakirtimui. Logika rūsti, bet paprasta: sukaupei į tranšėjas žalienose išaugusį maksimalų maisto medžiagų kiekį – žiemą gyvensi turtingai, nesukaupei – niekam nesvarbu ir neįdomu, kodėl taip atsitiko. Tokie rinkos dėsniai. Kaip dažnai dar lietuvis šių dėsnių nepaiso! Dirba daug ir sunkiai, o turtingesnio rytojaus kaip nėra, taip nėra.
Gyvulininkyste besiverčiantys ūkininkai dažnokai svarsto, ko labiau reikia: naujo tvarto, modernios mėšlidės, daugiau geresnių gyvulių, produktyvesnių žalienų ar geresnės pašarų ruošimo technikos. Protingas šeimininkas išlaidas pirmiausia nukreipia ten, kur jos greičiausiai sukuria pelną. Pieno ir mėsos ūkyje svarbiausias prioritetas yra kokybiški ir pigūs savos gamybos pašarai. Jų kiekis ir kokybė ūkyje labai priklauso nuo žalienų būklės ir turimos pašarų ruošimo technikos. Gyvuliai „dirba“ ūkyje visus metus be laisvadienių, 24 valandas per parą. Kiekvieną dieną jie pagamina tiek litrų pieno ar gramų mėsos, kiek užtenka maisto medžiagų, gaunamų su pašaru. Jei gyvuliams tenka daryti „prastovas“, kaltas šeimininkas. Ūkis tampa stabilus tik tuomet, kai praeina du svarbiausius raidos etapus: įsirengiamos produktyvios žalienos; laiku ir tinkamai sudorojamas žolės derlius.
Šie dalykai labai susiję, nors vienukart ir nepriklausomi vienas nuo kito. Iš menkaverčio žolyno pagaminti labai vertingą pašarą nepadės jokia technologija. Turint labai vertingą ir produktyvų žolyną irgi dar nereiškia, kad turėsi aukščiausios kokybės pašarą. Lemiamu momentu neturėdami reikiamos pašarų dorojimo technikos ir dvi savaites eilėje laukdami preso, ūkininkai žolę gali supūdyti arba pasendinti. Prapjovus ruloną žiemą, jame bus rasta, deja, tik tai, kas į jį sudėta. Pirmą žolę dorojus liepos pradžioje, karvės į tokį pašarą „šnairuoja“. Dėl to kalta ne šienavimo technika.
Nuostolių patiriama ne tik ruošiant žiemos pašarus, bet ir ganant vasarą. Tik jaunoje sultingoje žolėje besiganančios karvės duoda daug pieno. Suvėlinus ganiavos pradžią, nenušienaujant ganymo liekanų ir aptvarų laiku nepatręšiant, turėti ganyklose jaunos žolės visą vasarą pasidaro neįmanoma. Jau birželio mėnesį braidydamos po pasenusią žolę karvės nebepriėda, mažėja pieno primilžiai. Teisingas ganiavos organizavimas – toks pat atsakingas darbas ūkyje, kaip ir pašarų gamyba. Tik įsirengus produktyvias žalienas, teisingai organizuojant ganiavą, tinkamai ir sparčiai užkonservavus žolę, žiemą galima tikėtis aukštų ir stabilių pieno primilžių bei galvijų priesvorių.
Parengta pagal VMVT informaciją

Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *