Kada prasidėjo ana – dar Michailo Gorbačiovo inicijuota – priešalkoholinė kompanija, gyvenau gyvenimą, kurį nuolat lydėjo sovietinio pavyzdžio kerzinių batų dvokas. „Į karus“, kaip tada sakydavome, išėjau 18 -kos, taigi ligi tol, būdami studentai – fuksai, išbandėme daugumą atitinkamų įstaigų su cenzu „18+“ Vilniuje ir ne tik. Išleistuvės „į karus“ vyko jau pagal pilną programą. Nors, kai vėliau pamačiau prie surinkimo punkto Dzūkų gatvėje atvežtus likimo draugus, paaiškėjo, kad mūsų kompanija išleistuves šventė gana kukliai. Galima sakyti, be fantazijos.
Kai 1986 -aisiais tasai antialkoholinis vajus prasidėjo, dalinio vado pavaduotojas politiniams reikalams (pats būdamas alkoholikas), žagsėdamas ir braukdamas šaltą prakaitą nuo kaktos, skaitė mums paskaitas apie alkoholio žalą sovietiniam žmogui, klubo dailininkus pasiuntė piešti milžiniško plakato ant įprasto raudono „ryzo“: „Blaivybė – sovietinio karo gyvenimo norma“. Tai mes po tų paskaitų siųsdavome žygūnus per karinio dalinio tvorą, kad parneštų gero samogono. Taip atstatydavome sąmyšį smegeninėje.
Karo tarnyba turėjo dar vieną teigiamą aspektą. Kada 1986-aisiais grįžau namo ir į studijas VU, alkoholio pirkimo ir vartojimo reikalu buvau nelegalus subjektas. Tiesą sakant, gelbėjo karinis bilietas. 1966 m. gimusio piliečio pasą galėjau susikišti į vieną vietą, bet laiku pastebėjau, kad karinis bilietas yra užpildytas rašalu. Rašaliniai įrašai – jau mokykloje nebuvo problema – keletas cheminių sprendimų, ir karinis bilietas liudijo, kad esu gimęs metais anksčiau – 1965 m. Nuo to laiko paso nebesinešiojau ir nebesivežiojau niekur. O su kariniu bilietu visų barų durys buvo atviros. Taip pat ir atitinkamų parduotuvių, kurių darbas, jei kas primiršo, prasidėdavo antrą po pietų (į eilę reikėdavo stoti prieš vienuoliktą).
Karinį bilietą ir dabar parodyčiau, jei 1991 m. nebūčiau užmovęs ant armatūros prie Aukščiausiosios Tarybos barikadų.
Šita istorija, jeigu ką, ketinu nuspėti keletą dalykų. Kažkada esu rašęs, kad draudžiamų įstatymų priėmimas iš tikrųjų yra veik beprasmis, kada juos kuria 141 persona, o komforto zonos neketina palikti beveik 3 milijonai, kuriantys schemas, kaip juos apeiti. Antra vertus, galbūt draudžiamų įstatymų gyvybingumui iš dalies padėtų tai, jeigu jie būtų priimami nemanipuliuojant statistika ir parlamentinėmis procedūromis (apsimelavusios sovietinės valdžios antialkoholinės pastangos šia prasme buvo pasmerktos dar ir dėl to). Kitaip tariant, įstatymų kūrimas turi būti skaidrus, kaip kūdikio ašara. Dar viena pseudo analogija: švietėjišką gyvenseną be alkoholio turėtų propaguoti ne agresyvūs abstinentai – (buvę) alkoholikai. Jie net simboliškai išgeriančiųjų nekenčia.
Dėl šių priežasčių drįstu manyti, kad šią savaitę įsigaliojusios antialkoholinės normos nepadės ponui Verygai po poros metų pasigirti, kad lietuviai, lyginant su 2016-aisiais, ėmė gerti perpus mažiau. Todėl teks organizuoti dar žiauresnes priemones, siekiant išsaugoti bent jau padorų ministro veidą. Tik problema, kad visuomenės sveikata su p. Verygos veidu neturės nieko bendra.
Teisingo sprendimo aš nežinau. Tačiau, jeigu yra pripažįstama, kad alkoholis vyrauja pirmiausia kaip atsipalaidavimo ar užsimiršimo priemonė, gal derėtų pasidomėti, kuo galima būtų ją efektyviai pakeisti. Vienas mano kolega Čekijoje kažkada pasakojo apie savo savanorystės patirtį, užsimindamas, kad vieno šalies regiono valdžiai suskaudus galvą dėl esą perteklinio svaigalų vartojimo, tokie savanoriai, kaip mano kolega, keletą savaičių naršė po parduotuves bei barus, klausinėdami klientų, kokias pagrindines problemas jie ruošiasi ugniniame vandenyje skandinti. Jo surinkti duomenys buvo gana įdomūs. O valdžia po apklausų, kaip jis pasakojo, ilgai posėdžiavo ieškodama, kuo savo pastangomis galėtų pakeisti alkoholį: mažino mokesčių naštą sporto klubams, kad stresą darbe patiriantys žmonės prieš eidami namo galėtų palikti jį treniruokliui, skaidrino vaikų patekimo į užklasinio ugdymo įstaigas sąlygas ir pan. Klausimas, ar mūsų valdžia bent kažkokį tyrimą yra atlikusi tąja kryptimi? Spėju, kad ne. Vaistas nuo visų ligų – Pasaulio sveikatos organizacijos kirvis, kuriuo verta pamojuoti.
Praėjusį penktadienį žadėta, kad finansų ministras pagaliau pristatys Valstiečių ir žaliųjų sąjungos žadėtą mokesčių pertvarką. Kaip teigia tos pertvarkos gaires matę ekspertai, „kai kam bus pridurta“, ir „iš kai ko bus atimta“…
Tačiau net nežinant tikslių pertvarkymo kontūrų, galima teigti, kad vienas svarbus veiksnys mažiausiai psichologiniu požiūriu kiš pagalius į reformininkų ratus. Jei Ramūnas Karbauskis po reformos ir savo kadencijos Seime toliau mokės 1,63 proc. gyventojų pajamų mokesčio, bet kuri mokesčių pertvarka yra pasmerkta: arba ji neveiks, arba aktyvūs ekonomiškai fiziniai ir juridiniai asmenys trauksis į šešėlį. Nes nėra kvailiai, ant kurių kupros galima joti į rojų.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“