Nesenkantis gyvenimo pavasarių šaltinis

Visos liaudyje išsakytos tiesos turi tiek pat gilią prasmę, kiek ir gilią tautos tradiciją, kultūrą. Lietuvos kaime žmogus nuo seno sakė, kad „pavasario diena metus maitina“ arba „pavasaris – atgaiva kūnui ir sielai“.

Kiekviename žodyje užkoduota prasmė, kurią patvirtins, ja pasididžiuos ir pasigėrės kaime užaugęs, amžių nugyvenęs, dantimis įsikandęs ir šaknimis su žeme suaugęs, be jos tarsi be rankų ar kojų gyventi negalintis žmogus. Istorijos laivas lietuvių tautą ir vėtė, ir mėtė, ir šaudė, ir trėmė, ir visokių kultūrų marškinius matavo. Tačiau stiprūs Lietuvos valstiečio pečiai atlaikė, kiek sulinko kojos ir nežymiai atsikišo kupra, tačiau šaknys vis dar toje pačioje žemėje. Ir gerai, kad yra dar kam tas šaknis palaistyti, kad pavasarį ne tik kūnas, bet ir siela atsigautų.
Saule ir šiluma nušvitusi ilgai laukto žydinčio pavasario diena Seimo nariui Andriui Palioniui visomis prasmėmis buvo turtinga: ir išvyka į Ašmintos seniūniją su seniūne Vida Vitkauskiene, ir bendravimu su žmonėmis. Ir seniūnė, ir seniūnijoje dirbančios moterys tvirtino, kad ne visuomet įstatymas gelbsti žmogui. Ypač kaime. Žmonės nori bendravimo, pagalbos, paguodos. Kartais vien atėjimas į seniūniją žmogų prablaško nuo blogų minčių, atitolina skausmą ir čia pat tik nedidelės informacijos ar bendravimo dėka žmogus atranda išeitį. Seniūnė sako, kad žmonėms buvo paprasčiau ir lengviau, kai mirtis registruoti teisę turėjo seniūnija. Gyventojams nepriimtinas toks įstatymas, kad reikalingas artimųjų sutikimas dėl paskelbimo spaudoje mirties atveju. Taigi, pasak žmonių, juk dažniausiai tik iš spaudos ir sužinai apie nearti gyvenusio kaimyno ar kažkada pažinoto žmogaus mirtį. Turi seniūnijoje dirbančios moterys ir daugiau nuogąstavimų: dėl sumažėjusių seniūnijos funkcijų ir dėl seniūnijos biudžeto galimybių. Pastatas, kuriame dirba Ašmintos seniūnija, reikalingas kapitalinio remonto. Kasdienių ir nuolatinių rūpesčių seniūnijoje yra ir kitaip būti negali. Vieni žmonės ieško pagalbos, o kiti patys kabinasi į gyvenimą: dirba žemę, kuria nuosavus verslus.
Sveikata ir ilgas gyvenimo kelias – svarbiausias ir didžiausias žmogaus turtas. Garbingą amžiaus sukaktį šį pavasarį šventę Ašmintos seniūnijos gyventojai: Anastazija Bendinskienė, Antanas Bukevičius ir Mykolas Blaževičius – visi kaip vienas tvirtino, kad tik darbo dėka džiaugiasi sulaukę garbingų jubiliejų, turį sveikatos ir noro gyventi. Pasak po Jaučio ženklu gimusios Anastazijos Bendinskienės, „visą gyvenimą ir dirbau kaip jautis. Bet be žemės – nė žingsnio. Rankas sukiši į žemę – ir sveika! Prie žemės žmogus visada pavalgęs. Iš jos ir gyvenimo džiaugsmas, ir noras savame kieme, šeimynos apsupty, po žydinčia obelimi liaudies dainas traukti“. Anastazija Bendinskienė, kaip ji sakė, nuo mažens kartu su tėvu mokėsi vyriškus darbus dirbti. Ji užaugo penkių seserų ir vieno brolio  apsuptyje. Labai norėjo mokytis, gerai sekėsi, tačiau į mokslus „Žiburio“ gimnazijoje tėvai išleido jauniausiąjį sūnų. Net 35 metus Anastazija kolūkyje melžė karves, iš jų septynerius metus – rankomis. Ir net  triskart per dieną. Sunkūs darbai kaime ne tik užgrūdino moterį, bet ir suteikė stiprybės nueiti ilgą gyvenimo kelią. Ašmintiškių Bendinskų šeima užaugino dvi dukras ir sūnų, sulaukė 6 anūkų ir tiek pat proanūkių. Vyrą Anastazija Bendinskienė palaidojo 2009 metais. Šią žiemą ir pačiai sveikata truputį sušlubavo, tačiau jubiliejinį, 90 -mečio pavasarį, Anastazija pasitiko ir su gera nuotaika, ir, po viešnagės pas dukrą dėl ligos, jau sugrįžusi į savo namus Ašmintoje. Namai tam ir reikalingi, kad  juos šildytų žmogus, kad jie turėtų ir „akis“, ir „rankas“.
Gerokai įpusėjęs šimtmetį ir daug įvairios gyvenimiškos patirties ragavęs Mykolas Blaževičius  tvirtina, kad gyvenimas pasikeitė visomis prasmėmis. Išgyvenęs trylikos metų tremtį Vorkutoje, Lietuvoje gyvenęs ir dirbęs tik ten, kur buvo leista gyventi „tėvynės išdavikui“, dirbęs tokį darbą, kokį jam priskirdavo ir kokio pats žmogus niekuomet nesikratė, Mykolą Blaževičių šiandien stebina pats požiūris į darbą. „Gal reikėtų išmokti džiaugtis tuo, kas šiandien jau yra, tuo, ką jau turime, ką išsikovojome ir užgyvenome. Ir dirbti, dirbti, dirbti,“- mąsto senolis. „Šautuvo rankoje nelaikiau, bet virš galvos sproginėjo granatos. Kai frontas judėjo pro gimtąjį Geležūnų kaimą (dabar Birštono seniūnija) Vilniaus kryptimi, nuo sprogstančių bombų saugiausia vieta buvo kelių pralaidos, jų betoniniai žiedai. Sunkus pokario metas dviems mano labai geriems draugams gyvybę atėmė už tai, kad atsisakė: vienas – pirmininkauti, kitas – pataikauti,“ – prisiminimais dalijasi Mykolas. Su žmona Monika susilaukė šešių dukterų, tačiau užaugo tik trys. Po tremties sugrįžus į Lietuvą sunkūs mokslo žingsniai ir tremtinių štampas lydėjo visą šeimą. Dukra Danguolė prisimena, kad dėl tremtinukės dalios turėjusi pakeisti net dešimt mokyklų, o grįžusi iš Vorkutos lietuvišką tekstą rašė rusiškomis raidėmis, nes lietuviškai rašyti tremtyje niekas nemokė. Mokykloje Blaževičių dukros buvo ne tik labai pareigingos, bet ir gerai mokėsi, todėl buvo deleguojamos stoti į komjaunimą, į komunistų partiją, tačiau charakteristikose įrašyta šeimos tremtis suteikė galimybę „atsisakyti“. Praeitis šeimai šiandien jau tik prisiminimas: kartais slogus, kartais pamokantis ir skatinantis. Trys Mykolo dukros iš tėvų paveldėjo darbštumą, rūpestingumą, meilę šeimai, todėl ir labai džiaugiasi, kad tėvukas dar guvus, linksmas ir nesiskundžia sveikata. Gyvena Mykolas artimiausių (žmona mirusi prieš 14 metų) žmonių: trijų dukterų, devynių anūkų ir septyniolikos proanūkių apsuptyje ir džiaugiasi kiekviena gyvenimo diena, nes ,kaip ir pats senolis sako, „tokių metų sulaukus, kiekviena diena – šventė“.
„Labai mylėjau gyvulius. Visą gyvenimą giliai tikėjau Dievą, gal todėl mirtis manęs dukart pasigailėjo,“ – sako šiandien Prienuose gyvenantis Antanas Bukevičius iš Ašmintos seniūnijos. Jis mano, jeigu žmogus teisingai gyvena, tai ir dirba teisingai. Keletas apie save pasakytų sakinių labai tiksliai charakterizuoja patį žmogų. Antano Bukevičiaus kaimynai Alksniakiemyje jį taip ir atsimena: visuomet prie savo žemės ir su arkliuku. Teisingai gyventi Antaną mokė gyvenimiškos situacijos. Anuomet, pokariu, kai slapstė savo namuose partizanus, stribai dukart šautuvą buvo į smilkinį nutaikę. Bet aplinkybės ne į mirtį – į gyvenimą pasisuko. Tvirtas žmogaus charakteris ir nuo tremties išgelbėjo. Pabėgo į mišką ir prisirišęs prie medžio kamieno dvi paras medyje išsėdėjo. Stribai su šunimis mišką išnaršė, išieškojo, tačiau bėglio nerado. Gyvenimo slenksčių būta visokių: ir stačių, ir slidžių, ir aukštų, ir skaudžių. Dvi skaudžias netektis ( žmonos ir sūnaus ankstyvos mirtys) išgyvenęs žmogus dar ir šiandien negali ramiai kalbėti apie praradimus. Tačiau guodžiasi turįs dar penkis vaikus, 11 anūkų. „Savo vaikams linkiu tik gero, o Dievui esu dėkingas už ilgus gyvenimo metus,“ – sako Antanas. Tačiau kaimo žmogus visgi ilgisi ir savo namų kaime. Supranta, kad garbingas amžius ne darbams dirbti, bet kaip pačiam sau pasakyti, kad dūšia namo, į Alksniakiemį, nekviestų.
Lengvai išbėgioti, sunkiai įveikti, prasmingai nužingsniuoti gyvenimo takai ir keliai liko kažkur vaikystės prisiminimuose, jaunystės darbuose, šeimos rūpesčiuose. Šiandiena, kaip ir tas pavasaris – džiaugsmu žydi užaugintuose vaikuose, vaikaičiuose, besistiebiančiuose provaikaičiuose. Metų aruodas dosnus, todėl ir pasidalinti yra kuo. Kai žmonės su džiaugsmu ir pasididžiavimu dalijasi tokia patirtimi, aplinkiniams ir besiklausantiems nevalingai ima kaisti skruostai. Bendraudamas su darbo užgrūdinta Ašmintos „liepa“ ir tokia pat patirtimi paženklintais „ąžuolais“, Seimo narys Andrius Palionis garsiai mintija: „Atrodytų, kad viską turime – savo žemę, savo gimtinę, tradicijas, kalbą. Belieka įsiklausyti į patirtį, išmintį, kuri dar yra šalia mūsų, ir dirbti, gimdyti vaikus, šeimos tradicijomis stiprinti tautą.“
Gegužė – Šeimos mėnuo. Motinos diena pažymi žydėjimą gamtoje, o Tėvo diena už rankos veda į vasaros darbų gausą. Paskutinės Mojinių maldos gegužyje užtvirtina, sustiprina jungtį tarp gamtos ir žmogaus, jungtį, kuriai nevalia išeiti. Ji nuvilnija per istorijos atmintį nesenkančiais gyvenimo pavasarių šaltiniais, ir kiekvienas turime teisę ja sotintis savo valios ir pasirinkimo dėka.
Valė Petkevičienė