„Draugystės juosta“ Kaune ir gyvenime

Birštono „Bočiai“ su pavasario saule gegužės 21 d. išsiruošė į „Bočių“ festivalį Kaune, Tautos namuose. „Draugystės juosta“ pavadintas renginys sukvietė Vilniaus, Druskininkų, Birštono, Vilkaviškio ir Kauno „Bočius“ pabūti drauge, išdainuoti savo kolektyvų dainas, pasigėrėti vieni kitais, pasidalinti nepriteklių išgyvenimais ir pasimokyti vieniems iš kitų pakantumo ir meilės.

Aleksoto šv.Kazimiero bažnyčios šventoriuje, prie buv.Birštono „Bočių“ bendrijos Garbės nario kun. J.Kavaliausko kapo.

Kauno miesto „Bočių“ bendrijos pirmininkė Marija Garšvienė, pasitelkusi muzikantus, svečius sutiko su trankia muzika. Senjorai, nebodami metų naštos, šurmuliavo erdviuose Tautos namuose ir ruošėsi išėjimui į sceną. Salė buvo pilnutėlė kauniečių ir svečių. Į Lietuvos šimtmečiui skirtų šventinių renginių „vainiką“ įpynėme dainas ir šokius, puoselėjančius praeities atminimą, meilę Tėvynei ir gamtai. Pirmieji unikalia kanklių melodija į susirinkusiuosius prabilo Kauno „Bočiai“ . Jų instrumentinis vokalinis ansamblis „Kaštonas“, vadovaujamas V. Kursos, gyvai sugrojo ir sudainavo: „Grok Jurgeli“, „Širmieji žirgeliai“, „Ąžuole vainikuotas“ ir „Lietuvi, sustoki“.
Laikinosios sostinės dainininkus pakeitė Vilniaus Šeškinės skyriaus vokalinis ansamblis „Dar širdyje ne sutema“, vadovė Regina Lajauskienė. Nostalgiškai nuskambėjo dainos „Prabėgo mūsų vasaros“, „Jaunystę prisiminus“, „Jau laikas man grįžti namo“ ir visai salei pritariant – „Vėl gegužio žiedai“.
Į sceną pakilo Birštono „Bočių“ choras „Sidabrinė gija“, vadovaujamas Toliamos Ragienės. Meilė Tėvynei nuskambėjo dainoje „Tėviške tėviškėle“, ilgo laukimo ilgesys – „Neateini“, gyvenimo prasmė ir branda – „Gyvenimo ratai“ ir paskutinis akordas – nuotaikingai sudainuota „Žuvėdra“, kurioje solo partiją atliko Jovitas Pacevičius. Pastaroji daina sulaukė gausybės aplodismentų. O scenoje – Vilkaviškio „Bočių“ vokalinis ansamblis, vadovaujamas Algimanto Šerono, pagal kurio žodžius ir muziką skambėjo dainos „Lietuvai“, „Mamai“, „Pavasarėja“ ir „Tėviškėlė“. Dainas paįvairino Kauno linijinių šokių grupė „Astra“ (vadovė Gražina Reinbolt). Aidint valso, tango ir kumbijos (Karibų šokis) ritmams, energingai, grakščiai ir sinchroniškai sukosi senjoros, suteikdamos žavesio ir pulsuojančios energijos žiūrovams.
Druskininkų „Bočiai“, neseniai atšventę savo veiklos 15 -kos metų jubiliejų, vadovaujami nepamainomos pirmininkės Zitos Jančiauskienės, į „Draugystės juostą“ įpynė ne tik dainą , bet ir liaudies šokį.
Vokalinis ansamblis „Druskelė“ (vadovas Valdas Dancevičius) programą paįvairino „Dzūkiška daina“, dainomis „Klevai“ ir „Paukščiai pavargę pavasarį grįš“. O šokėjos padovanojo šokį „Čiutyte rūta“. Baigiamajai dainai „Giminės“ visus dalyvius pakvietė Kauno „Bočiai“. Padėkos žodžiai ir suvenyrai – Kauno „Bočių“ pirmininkei gerb. Marijai Garšvienei už neįkainojamą indėlį, suburiant draugėn bočius, aprūpinant juos dėmesiu, meile ir nukreipiant kūrybingai veiklai. Marija Garšvienė visus pakvietė pabendrauti ir pasisukti bendrame ratelyje, griežiant Kauno „Bočių“ kapelai. „Draugystės juosta“ pražydo naujomis pavasario spalvomis, sutvirtėjo draugystės gijomis.
Birštono „Bočiai“, padėkoję už svetingumą, dar nepasuko namolio. Mūsų laukė seniai planuotas apsilankymas Aleksoto Šv. Kazimiero bažnyčios šventoriuje, kur ilsisi a.a. monsinjoras, Birštono „Bočių“ bendrijos Garbės narys Jonas Kavaliauskas. Po maldų, skirtų kunigui Jonui Kavaliauskui, sugiedojome „Marija Marija“ ir prisiminėme monsinjoro nueitą kunigystės kelią nuo 1947 iki 2011 m.
Tai – 64 gyvenimo metai, atiduoti Dievo pažinimui, ir ilga kelionė per 15 -ka parapijų. Pirmoji stotelė – Lukšiai ir paskutinė nuo 2002 iki 2011 m. Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčia.
Mon. Jonas Kavaliauskas rašė „Gyvenime sėkmingai lydi kunigystės kryžius. Už Viešpatį visas kovas gerai kovojęs, dabar ne poilsiauti pasiryžęs, o DIEVO garbę ginti dėl žmonių gerovės“ . Dievo pašauktas žmogus buvo kūrybinga asmenybė, savo žodį skelbė ir visuomenei. Jo trys poezijos rinkinukai: “Po vakaro šydu“, „Prabėgę metai“ ir „Tarp gyvenimo ir mirties“ byloja apie žmogų, meilę, tikėjimą, viltį, Tėvynę, Gimtinę, gyvenimo prasmę ir pašaukimą DIEVUI. Jo poezijoj atspindėti visi metų laikai. Su „ PAVASARIU“ supažindino Lina Danilovienė, su „VASARA“ – Judita Vyšniauskienė, su „RUDENIU“ – Veronika Valatkevičienė, su „ŽIEMA“ – Leonas Barutis. Apie praradimus ir atradimus „Prisimenant Tėviškę“ skaitė Aldona Milda Valatkienė. Ji priminė, kad buvo laikas, kai monsinjoro eiles skaitėme drauge su juo Birštono sakraliniame muziejuje. Dabar degame žvakes, kurstom atminimo ugnį, kalbam maldas ir menam nepaprastą žmogų. Onutė Kurapkienė eilėraštyje „Mano gyvenimo misija“ kalba ėjo monsinjoro Jono Kavaliausko žodžiais „ Tik skrajot norėčiau tarp žvaigždžių ir saulės, kad nebūtų melo nei šlykščios apgaulės. Man džiugu be galo, kad esu ne vienas. Su manim keliauja ir Galingas DIEVAS“.
Pabuvom, susimąstėm, pagerbėm, padėkojom Dievui, kad teko garbė pažinti monsinjorą, pasišildyti jo žmogiškumo spinduliuose ir per jo poezijos posmus pajusti GYVENIMO skonį. Ak tas laikas, jis kaip byrantis smėlis tarp pirštų, nepamatysime, kai saujoje jo neliks. Džiaukimės gyvenimu čia ir dabar. Ne veltui sakoma: „Užmigt gegužy negaliu, koks gali būti miegas. Laukai žali, miškai žali, o obelys kaip sniegas“.
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“
bendrijos pirmininkė