„Jieznas gali tapti dar didesniu“…

Piliakalnių metams

Gegužės 13 dieną, vėluojant pavasariui, dalis jiezniečių sodino bulves, kai miestelį su kultūrine misija užgriuvo pilietiškų Vytauto Didžiojo universiteto studentų, dėstytojų, Lietuvos žurnalistų draugijos narių iš Kauno ir Vilniaus, kraštiečių „desantas“, pasiryžęs sutvarkyti Paukščių (Dukurnonių) piliakalnį, nusiteikęs artimiau pabendrauti su vietos gyventojais, padiskutuoti apie piliakalnių reikšmę jų gyvenime, kultūrinio paveldo išsaugojimo problemas.

Ir padirbėjo, ir pabendravo

Gegužės 13 d. Paukščių piliakalnyje aplinkos tvarkymo talką surengė Lietuvos žurnalistų draugijos nariai, VDU studentai ir dėstytojai, Jiezno seniūnijos, bendruomenių, kultūros, gimnazijos atstovai.

Iš pat ryto Paukščių piliakalnyje prasidėję darbai gausiame Lietuvos žurnalistų, Jiezno seniūnijos, kultūros, Prienų rajono savivaldybės darbuotojų, gimnazijos šaulių, Dukurnonių ir Kašonių bendruomenių atstovų būryje tirpte sutirpo – papėdėje buvo kertamos nendrės, menkaverčiai krūmokšniai, renkamos šakos, šienaujama ir grėbiama žolė, išardyti supuvę laiptai. Senjorai žurnalistai netgi apgailestavo, kad Jiezno seniūnija kai kuriuos darbus dar iš vakaro nudirbo, kita vertus, liko daugiau laiko šiltam miesto ir kaimo žmonių pabendravimui, pasigrožėjimui žydinčia gamta. Dukurnonių bendruomenė (seniūnaitė Vida Ivanovienė) talkininkus vaišino bandomis ir sula, Jiezno KLC – Sergejaus Smalsko išvirta žuviene, o Jiezno KLC folkloro ansamblis (vadovė Ingrida Valentienė) atliko šiame krašte užrašytų dainų.

Projektas keliauja per Lietuvą
Ant išvaizdaus, turinčio net kelis pavadinimus, senų žmonių pasakojimais apipinto Jiezno krašto Paukščių piliakalnio surengta talka, diskusija ir paroda „Mūsų protėvių dvasia“, yra vienas iš šešių projekto „Piliakalnio papėdėje. Istorijos dabartis“ renginių. Šį projektą, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir Piliakalnių metus, vykdo VDU Humanitarinių mokslų fakultetas ir VDU kūrybinė grupė „Declamationes“. Prasidėjęs balandį Papilės (Kražiai) ir Rudaminos piliakalniuose, projektas aplankė Jiezno kraštą, rudenį pakvies į talką Sudargo piliakalnyje, seminarą Telšiuose, o lapkritį Vytauto Didžiojo universitete bus surengta baigiamoji konferencija.

Vietos gyventojai talkininkus vaišino krosnyje keptomis bandomis, sula ir žuviene, pabendravimą sušildė drauge atliekamos dainos.

Po prasmingo pasibuvimo gamtoje visiems susirinkus į Jiezno KLC salę, VDU literatūrologė prof. Irena Buckley pristatė šio projekto tikslus, pasidžiaugė renginio dalyvių bendryste, padėkojo atvykusiems į diskusiją. Įžanga į pokalbį tapo studentų atlikta poetinė – muzikinė kompozicija „…šviesa nuo Kernavės piliakalnių“ (pagal poetės Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių ciklą „Kernavė“).
Nors renginio nepagerbė nė vienas kviestas archeologas, nuoširdžiai ir atvirai išsakytomis mintimis pokalbį aktualizavo VDU studentai ir jų dėstytoja, Kauno botanikos sodo vadovas, gamtininkas dr.

VDU dėstytoja prof. I.Buckley aktualiai diskusijai pakvietė garbius svečius, kraštiečius ir studentus.

Nerijus Jurkonis, Prezidento V.Adamkaus bibliotekos – muziejaus vadovas Arūnas Antanaitis, kolegas žurnalistus jau antrai piliakalnių tvarkymo talkai Prienų rajone suburiantis plunksnos brolis Juozas Pugačiauskas, seniūnas Algis Bartusevičius, Jiezno bendruomenės centro pirmininkė Irena Urbanavičienė (visi – Jiezno krašto žmonės), etnologas prof. Libertas Klimka, Aukštadvario regioninio parko lankytojų centro darbuotoja, folklorininkė ir žolininkė Rita Balsevičiūtė, Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė ir kiti renginio dalyviai.
Gamtos dalis, dvasinė bažnyčia ar praeities pažinimo šaltinis?

Žurnalisto J.Pugačiausko iniciatyva kolegos talkino tvarkant Stakliškių ir Jiezno seniūnijų piliakalnius.

Lietuvoje priskaičiuojama per 900 piliakalnių, ir, anot žinovų, tik laiko klausimas, kada priartėsime prie registruoto tūkstančio – nemažai jų stūkso apaugę medžiais ir pasislėpę nuo tyrinėtojų akių. Diskusijų metu pabrėžta, kad kiekvienas iš jų yra išskirtinis, turintis savo istoriją ir legendas, kurios didina jų papėdėse gyvenančių žmonių savivertę, orumą, daro įtaką tautinei savimonei. Lietuviams nuo seno piliakalniai buvo ne tik gamtos dalis, bet ir dvasinės bažnyčios, suteikiančios laisvės pojūtį, užsispyrimo ginti savo principus, stiprybės atsispirti prieš institucijų galią. Pasauliui modernėjant istoriškai susiklosčiusio žmogaus ir piliakalnio santykio nebeliko, susitikimo dalyviai pasidalino mintimis, ką kiekvienam asmeniškai reiškia piliakalnis.
Jaunimui tai labiau draugų susibūrimo vieta, vaikystėje – galimybė nusileisti rogutėmis žemyn. Nerijus Jurkonis, kilęs iš Sobuvos, neslėpė, kad, ko gero, jo, kaip gamtininko, profesijos pasirinkimui turėjo įtakos vaikystėje ant Paukščių piliakalnio patirtos emocijos, išvystas kraštovaizdis. Jam norėtųsi, kad žmonės ūkininkaudami nesivaikytų naudos, nepakenktų savo veikla aplinkai, išlaikytų protingą santykį su ja.

LŽD pirmininkė G.V.Petrošienė.

Libertui Klimkai užlipus ant piliakalnio atsiveria giluminiai tautosakos klodai, susiję su įvairiais liaudiškais tikėjimais, spėjimais, legendomis. Piliakalniai jam – gegužinių, pirmųjų Lietuvos Nepriklausomybės šauklių, inteligentijos elito kultūrinio susirinkimo vieta.
Anot Irenos Buckley, iš bioregionalizmo pozicijų atrodytų, jog Jiezną, kaip vietovę, labiau apibrėžia ežeras, kelių žiedas, nei atokiau esantys piliakalniai, tačiau jie padėjo vietos gyventojams susikurti artimą dvasinį ryšį su aplinka, prieraišumą jai. Arūnas Antanaitis buvo iš dalies teisus, sakydamas, kad emociškai susisiejusiems su aplinka sunkiau emigruoti.
Kalbant plačiau – ne apie vieno kurio nors piliakalnio teritoriją, o apie visą Jiezno kraštą, I.Buckley rūpėjo išgirsti daugiau nuomonių, kaip piliakalnių buvimas šalia veikia kasdienį gyvenimą. Kraštiečiai susimąstė apie tai, kaip būtų galima apibūdinti Jiezną ir jo žmones, kokia šios vietovės dvasia. Galbūt žmonių sąmonėje Jieznas išlikęs kaip sena jotvingių gyvenvietė, susiformavusi prie ežero? O gal dauguma sieja save su didinga baroko laikotarpio kultūra, kuomet miestelyje klestėjo Pacų rūmai? Dalies žmonių atmintyje dar gyva ir pavasarininkų, savanorių, pokario partizanų dvasia…
Sutvarkyti bent po vieną kalnelį, atnaujinti santykį su juo

I.Buckley už bendradarbiavimą padėkojo Jiezno KLC (direktorė D.Vertinskienė).

Prof. L.Klimka palinkėjo, kad šis kuklus bendraminčių susibūrimas Jiezno krašto kultūrinėje veikloje būtų tam tikras postūmis. Jo palinkėjimas neliko be atgarsio. Yra entuziastų žmonių, kurie renka su Jiezno krašto piliakalniais susijusią medžiagą. Nemaža su Paukščių (Dukurnonių, Steponiškių, Vilko, Bobų ir kt.) piliakalniu susijusių padavimų užrašė ir susirinkusiems perteikė žurnalistas Juozas Pugačiauskas, jį papildė etnologė Rita Balsevičiūtė, kuriai „iššifruoti“ keleto šio piliakalnio pavadinimų kilmę padėjo nematerialusis etnokultūros paveldas – archainė šnekamoji kalba, senojo tikėjimo atspindžiai, iš kartos į kartą perduodami paprastų kaimo žmonių pasakojimai.
Jiezno bendruomenės centro pirmininkė Irena Urbanavičienė informavo, kad bendruomenė taip pat pasiryžusi surinkti kuo daugiau padavimų apie šį kraštą ir sudaryti lankytinų objektų seniūnijoje žemėlapį.
Diskusijos dalyviams norėtųsi, kad nuo piliakalnio pasižvalgę jiezniečiai nepamirštų kas esą, kas jų protėviai, prasmingais darbais įsiamžintų patys, pagerbtų bent kokiu atminties ženklu garbingus kraštiečius, kurių pastangų dėka Jiezno vardas buvo tariamas su pasididžiavimu ir pagarba. Pavyzdžiui, šalia Jiezno gimnazijos esantis skveras galėtų būti pavadintas mokytojo Jono Marcinkaus vardu, o vienai iš miestelio gatvelių suteiktas buvusio muzikos mokyklos direktoriaus Anatolijaus Bernatavičiaus vardas. „Jieznas gali tapti dar didesniu,“ – sakė Irena Buckley, turėdama omenyje miestelį – traukos centrą su perspektyva, kurį reprezentuoja ne tik didinga bažnyčia.
Ruošiamoje monografijoje apie Jiezno krašto valsčių kol kas lapai tušti, todėl susirinkusieji paraginti prisidėti prie medžiagos rinkimo ir rašymo, finansiškai paremti leidybą. Jiezno KLC direktorė Dalia Vertinskienė paprašė susibūrimo dalyvių pirmiausia knygoje palikti įrašus apie praėjusią dieną. Anot jos, renginys po renginio, susitikimas po susitikimo – ir baltų lapų istorijoje liks vis mažiau…
Jiezno seniūnijoje yra penki piliakalniai. Išsakytas rūpestis dėl Liciškėnų ir vieno iš Pelekonių piliakalnių, pirmasis melioracijos darbų buvo nuniokotas, kitas – paplautas Nemuno vandens. Seniūno A.Bartusevičiaus teigimu, žinomas archeologas Gintautas Zabiela Pelekonių ketvirtąjį piliakalnį pavadino didingu ir dėmesio vertu perliuku, tačiau šis ir greta esantys bendravardžiai nepelnytai pamiršti, apaugę medžiais, sunkiai pasiekiami ir netvarkomi dėl veiklos regioniniame parke apribojimų.
Lietuvos žurnalistų draugijos pirmininkė Gražina Viktorija Petrošienė įsitikinusi, kad sutvarkyti dar vieną piliakalnį šiame krašte – tai mažiausia, ką gali padaryti talkininkai, ir pažadėjo atvykti rudenėjant, jei tik organizatoriai pakvies į talką. Atrodo, kad pirmasis toks susibūrimas padarė gražią pradžią tolimesniam bendravimui ir iniciatyvoms, buvo apsikeista padėkos žodžiais ir dovanomis, o renginio pabaigai nuskambėjo visų renginio dalyvių kartu su studentais meilės deivės Mildos garbei atlikta daina.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

1 komentaras

Komentuoti: Angelė Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *