Jiezno krašto istorijos ištakos. Paukščių piliakalnis

Piliakalnių metams ir Jiezno vardo paminėjimo 525 -mečiui

Ieškome  pradžių pradžios. Krašto istorijos pradmenys labai didele dalimi  yra  susiję su krašto piliakalniais ir šalia jų buvusiomis gyvenvietėmis, piliakalniuose ir jų papėdėse rastais radiniais. Piliakalniai mums – ir pirmieji krašto žmonės, jų ūkinė veikla, jų amatai, mainai ir atskirų žemių tarpusavio santykiai. Piliakalniai mums mena ir pirmųjų gyventojų gynybos sistemą nuo vidaus ir išorės priešų. Piliakalniai – kelių šimtmečių klodai, susiję ir su senaisiais mūsų tikėjimais, su besiformavusiais tam tikrais etniškumo bruožais. Piliakalniai atskleidžia  gerą tūkstantmetį besiformavusius įvairius  žmonių socialinius santykius.

Reikia tik džiaugtis prasminga Jiezno seniūnijos iniciatyva pakviesti ant Paukščių piliakalnio apmąstyti mūsų krašto priešistorę, dabartines istorinio paveldo problemas. Šiame puikiame renginyje dalyvaus žinomi VDU humanitarinių mokslų profesoriai: istorikas Egidijus Aleksandravičius, literatūrologė, mūsų žemietė Irena Raškevičiūtė – Buckley. Profesionalo archeologo žvilgsniu į piliakalnio ir apylinkių priešistorę pažvelgs vienas žinomiausių Lietuvos archeologų, piliakalnių atlaso sudarytojas, humanitarinių mokslų daktaras Gintautas Zabiela. 1988 m. jis ištyrė pirmojo Pelekonių piliakalnio liekanas ir Paukščių piliakalnį. 1994 m. tyrė Paverknių piliakalnį. Mūsų kraštas garbiam archeologui gerai pažįstamas, tad jis daug ką turės papasakoti susirinkusiems.

Piliakalnio vieta krašto piliakalnių sistemoje
Gintauto Zabielos kolega, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras profesorius Algirdas Girininkas Paukščių piliakalnį yra apibūdinęs taip: „Vienas gražiausių ir vaizdingiausių piliakalnių Lietuvos teritorijoje yra Paukščių kalnas (Bobų kalnas, Vilkų, Steponiškių piliakalnis) Surmiaus ežero pietvakariniame krante. Aikštelė apvali, 7 metrų skersmens, iš visų pusių apjuosta pylimu. Aukščiausia pylimo vieta yra 4,5 metro nuo priešingos ežero kranto pusės. Piliakalno šlaitai siekia 9-14 m aukščio, yra statūs. Nuo piliakalnio į šiaurės vakarus, vakarus ir pietus, šalia jos papėdės yra gyvenvietė, kurioje aptikta brūkšniuotosios, grublėtosios ir lygiu paviršiumi keramikos. Piliakalnis datuojamas I – II tūkst. pradžia ir galėjo būti nedidelės bendruomenės gynybiniu įrenginiu.“ (http://www.llt.lt/pdf/jieznas_stakliskes/Jieznas_priesistore.pdf ).
Pilaitės rekonstrukciją yra pateikęs žinomas archeologas Petras Tarasenka. Kryžiuočių karo keliai iš šiaurės ėjo pro Darsūniškį, iš pietų – paverkniu pro Verbyliškes, Pikelionis ir Stakliškes. Tai labai toli iki šio piliakalnio. Be to, kryžiuočiai mūsų krašto žemes atrado tik 14 a. antroje pusėje. Tad nuo ko gynėmės? Ar tik ne nuo kaimyninių žemių? Visiems bus įdomu išgirsti garbaus archeologo pasvarstymus…Įdomu yra ir tai, kad su Paukščių piliakalniu siejama pirmojo žinomo mūsų krašte priešistorės didiko Surmino tėvonija. Šios asmenybės štrichai yra labai įdomūs ir sulauks visų mūsų dėmesio.

Paukščių piliakalnio pilaitė pagal archeologą P.Tarasenką.

Pavadinimų mįslės
Tai bene daugiausia pavadinimų turintis piliakalnis Lietuvoje. Kodėl taip yra? Paukščių pavadinimas bene aiškiausias. Už kelių kilometrų yra Paukštiškių kaimas, šimtmečius priklausęs Jiezno parapijai, dabar priklausantis Kalvių seniūnijai. Ten, baluotoje vietovėje, gyveno 1 – 2 šeimos, o aplinkui suko lizdus paukščiai. Jie didžiausiais būriais atskrisdavo ant minimo piliakalnio. Kodėl Bobų kalnas? Kol piliakalnis buvo neapaugęs medžiais, iš tolo į jį žiūrint buvo galima įžiūrėti kai kurias moters figūros vietas. Sulenkėjęs pavadinimas virto Babiagūra. Jis nebuvo taikomas jokiam konkrečiam asmeniui. Žmonės, atmindami Pacų valdas, dar vieną kalną prie Alšios pievų pavadino Grafo kalnu (Grafa gura). Tas pavadinimas išliko iki pat 19 a. pabaigos (Jiezno parapijos 1875 m. surašymas, p.26, Jiezno parapijos archyvas). Kodėl piliakalnis pagal šalia buvusią gyvenvietę yra vadinamas Steponiškių vardu? Galimos daugybė interpretacijų, kol kas neturinčių įrodymų. Gal tuo vardu vadinosi vietinis didikas Surminas? Neradome jokių istorinių sąsajų su Jiezno dvaro valdytoju, LDK pakancleriu Steponu Pacu.
Veikiau du pavadinimai glūdi viename. Pažvelgę į 1857 m. Jiezno parapijiečių surašymą, Steponiškėse randi keturias Vilkų šeimas, 1894 m. – 6. o 1905 m. – 8 šeimas (Jiezno parapijiečių 1857, 1894, 1905 m. surašymai, Jiezno parapijos archyvas).Tai lyg ir paaiškina, kodėl piliakalnis vadinamas Vilkų vardu. Gal vienas iš pirmųjų 18 a. pabaigoje įsikūrusių laisvųjų valstiečių Vilkų protėvių ir buvo Steponas? Laukia tyrinėjimas.

Paukščių piliakalnio vietovės 16 amžiuje
1492 m. LDK didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija minėjo Jiezno dvarą ir įpareigojo jį mokėti Darsūniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčiai rugių, kviečių, miežių ir grikių dešimtinę. Jiezno dvaro dalis iki Steponiškių buvo neapgyvendinta, baluota. 1507 m. dvaras atiteko Aleksandro Jogailaičio žmonos, rusų caro Ivano III dukros Elenos palydos žmogui Motiejui Mikitinyčiui (Lietuvos Metrika, Užrašymų knyga, nr.25, V., 1998, p.180). Jo dvaro „auksinė“ žemė – Šventininkų valsčiuje (dabartinė Kruonio seniūnija). Bet minimo piliakalnio apylinkes, keturias tuščias Sobuvos žemes, Toliškes valdė vietinis bajoras Verbyla (Lietuvos Metrika, Užrašymų knyga, nr.9. V., 2001, p.132). Po kelerių metų ir šias žemes nupirko Motiejus Mikitinyčius.

Pasipriešinimas pravoslavijai
Motiejus Mikitinyčius buvo aktyvus pravoslavas. Savo valdomose žemėse jis puoselėjo pravoslavybę. Jis – vienas Vilniaus stačiatikių Šventosios Trejybės vienuolyno įkūrėjų. 1539 m. jis testamentu užrašė Jiezno dvaro žemes – Purvininkus, Toliškes – vienuolynui. 1539 m. pabaigoje jis mirė ir buvo palaidotas minėtame vienuolyne. 23 metus minėtas žemes valdė stačiatikių vienuoliai, skleisdami pravoslavybę ir aplinkinėse piliakalniui vietovėse.
1572 m. rugpjūčio mėnesį iš karto po Lenkijos karaliaus, LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto mirties, dar naujam karaliui neįžengus į sostą, Motiejaus Mikitinyčiaus anūkai Sčastnas ir Jaroslavas Holovčinskiai išvijo stačiatikių vienuolius iš Jiezno dvaro žemių, nutraukė pravoslavybės skleidimą (Archeografinis dokumentų rinkinys apie Šiaurės Rusijos istoriją (rusų kalba), V., 1874, t.10, p.17-38).
Abu anūkai propagavo kalvinizmą, palaikė kalvinus – žymius LDK veikėjus. Apie 1590 m. Sundakuose, ant visiems žinomos kalvos, buvo palaidotas kalvinas Bartošas Konarskis, Kauno pavieto žemės teismo raštininkas,Sundakų žemės valdytojas (1591-1592 Kauno žemės teismo knyga – VUB, f.7, nr.29, l.20v-22).
Daugiau apie kitus Paukščių piliakalnio apylinkių istorinius momentus išgirsite Jiezno paminėjimo 525-mečio renginiuose.

Vytautas Kuzmickas
Istorikas

Rubrikoje Krašto šviesa metų kloduose. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *