„Esu laiminga, nes turiu daug gerų draugų“

– Džiaugiuosi, kad vaikštau, kad Dievas davė išsikapanoti iš sunkesnių ligų. Džiaugiuosi šiandien, o dėl rytojaus – nežinau. Ir einu, kol paeisiu. Gyvenime buvo ir sunkesnių valandų, ir dienų. Teko sunkiai ir daug dirbti. Tačiau šiandien pasimiršę visi sunkumai. Esu laiminga, nes turiu daug gerų draugų – „Bočių“ bendrijos kolektyvą, „Sidabrinės gijos“ choristus, TAU studentus ir, žinoma, savo brangiausius žmones – dukras Ingą ir Renatą, du anūkus ir anūkę – gegužės 5 dieną pasitikdama gražų 70 -ties metų jubiliejų, nesiskundė praeitimi ir džiaugėsi kiekviena gyvenimo akimirka Birštono „Bočių“ bendrijos valdybos narė Veronika Valatkevičienė.
Veronika Valatkevičienė 42 -ejus savo gyvenimo metus gyveno, dirbo, augino dukras, su vyru kūrė savo gyvenimą Benčiakiemyje, Jiezno seniūnijoje. Vaizdingose Aukštadvario apylinkėse gimusi ji atėjo į marčias taip pat gražiame krašte netoli Nemuno. 1967 metais baigusi Žemės ūkio technikumą Vilniuje, gavo paskyrimą į tuometį „Nemuno“ kolūkį. Nuo 1976 metų pradėjo dirbti Rajkoopsąjungoje Jiezno kooperatyve, Benčiakiemio kaimo parduotuvės pardavėja, kur dirbo apie 20 metų. Vėliau įkūrė savo individualią įmonę ir tęsė darbą.

Veronika Valatkevičienė su dukromis Inga ir Renata.

Mylėjo kiekvieną žmogų Benčiakiemyje, su užsukančiais į parduotuvę sugyveno draugiškai, nesipyko, anaiptol, teko pabūti ir „psichologe“ – išklausyti ir vargus, ir džiaugsmus. Veronika žinojo, ką, kada ir kam kaime skauda – vieniems „dūšioj“, kitiems – fiziškai. O pas ką nors gal ir gyvulys susirgo. Ir geros, ir blogos žinios buvo išsakomos pardavėjai. Ir patarti teko, ir pagelbėti. Kaimo parduotuvė, anot moters, buvo visų žmonių susitikimo vieta bet kuriuo metų laiku. Todėl be šypsenos pardavėjai būti negalima. Ir dabar nuoširdžiai šypsosi jubiliatė, prisimindama gražų laiką, visus sunkumus užmiršusi. Kaip sako Veronika, reikia ne grįžti į praeitį, o džiaugtis šiandiena, pasisėmus iš praeities tik patirties ir tai, kas buvo gera, linksma, gražu.
Kai ėmė šlubuoti vyro sveikata, jiedu su Veronika nutarė ieškoti buto tik Birštone. „Ieškojom ilgai, apie metus. Norėjosi, kad būtų daug saulės, erdvės. Kai suradom, atsikraustėm, tik mudviem kartu ilgai džiaugtis neteko. Po trijų mėnesių netikėta, ankstyva mirtis iš manęs atėmė vyrą“, – pasakoja Veronika apie tai, kaip įsikūrė Birštone prieš devynerius metus. Dukros tuo metu jau buvo sukūrusios šeimas ir laimingai gyveno – Inga Nidoje, Renata – Vilniuje. Todėl kelionės prie jūros, į sostinę, nauji draugai, Birštone neleido Veronikai nugrimzti į liūdesį.

Su „Bočių“ valdybos nariais (pirma iš kairės).

„Labai sunkūs buvo pirmi metai, – prisipažįsta ji. – Esu labai bendraujanti, greit užmezgu kalbą, todėl labai džiaugiuosi, kad sutikau daug draugų, ir jie man padėjo. Taip sutikau ir „Bočių“ pirmininkę Juliją Barutienę, kurią jau pažinojau. Ji mane ir pakvietė į „Bočius“, už ką aš jai esu labai dėkinga. Aktyviai įsijungiau į veiklą, dainuoju ir chore „Sidabrinė gija“, esu ir TAU antrakursė. O su „Bočiais“ dalyvauju visur, kur tik kviečia, įvairiose išvykose, ekskursijose, talkose, poilsinėse kelionėse, kurorto šventėse… Labai laiminga, kad esu tarp bočių, – džiaugiasi gerų bičiulių draugija jubiliatė, su kuriais ir minės savo 70 -tojo pavasario šventę. „Laiminga, kad gyvenimas ar likimas pasuko gyvenimo ratą taip, kad jis tęsiasi gražėjančiame Birštono kurorte, kad ir vėl gyvenu, tik gerokai arčiau apdainuoto Nemuno, kad kasdien galiu eiti eiti, grožėtis, stabtelti, pasvajoti, ir vėl – eiti, kol eisiu“, – su šypsena atsisveikina Veronika, vildamasi dar daug gražių pavasarių pasitikti su artimaisiais bei draugais, už kuriuos ji dėkoja likimui ir Dievui.
Palma Pugačiauskaitė