Žalioji gegužės skraistė

Aldonos Ruseckaitės nuotrauka

Viskas į gera – sakiau sau, kai įgrisdavo šaltos balandžio dienos ir naktys, žvarbus vėjas, įkyrus lietus. Saulė, kur saulė, šiluma?! Bet… Kada gi turėjome tokį ilgą nuostabaus laukimo laiką? Augalija susigūžusi, nedrąsiai skleidžia pumpurėlius ir žiedelius. Tačiau žinom – viskas dar prieš akis. Dažniausiai pats šventės laukimas yra džiugesnis negu pati šventė. Prisimenu kažkada skaitytus žodžius: gyvenimo akstinas – rytdienos džiaugsmas.
Laukiu ievų žydėjimo. Lapus jos pradeda skleisti anksčiausiai iš visų pas mus augančių medžių, o, pasak gamtos stebėtojų, vidutiniškai pražysta gegužės 10 dieną. Pažiūrėsim. Man patinka ievos žiedų kvapas, jos „prieštaringas“ charakteris. Mat žolininkai teigia, kad vaistinės ir nuodingosios ievų savybės tarsi grumiasi tarpusavyje: kvapas stiprus, daugelio nemėgstamas, nors turi dezinfekuojamųjų medžiagų, uogos valgomos, bet ragauti jas reikia atsargiai. Pirtininkai štai ką šneka: jeigu jauni žmonės nesutaria, išsipėrę ievų vanta susitaiko. Oi tu ieva, ievuže!
Gegužės mėnesį neprisiminti gegutės būtų nedovanotina. Mūsų protėviai šį paslaptingą paukštelį buvo apipynę visokiausiais pasakojimais. Vieną kitą ir mes prisimename: jei užkukuos gulintį – visus metus tingėsi, jei alkaną – badausi, na, o jei be pinigėlio kišenėje – vargelį vargsi. Prisipažinsiu, būgštauju tos gegutės, kad tik neužkukuotų „nepasiruošusios“, ir pati iš savęs šaipausi.
Pavasario diena metus maitina, nuo seno sakydavo žemdirbiai. Ir skubėdavo iki gegužės vidurio laukus apsėti. Kad padėtų dirbti laukų darbus, apsaugotų nuo galimų nelaimių, užtarimo pasiprašydavo šventąjį Izidorių, Artoją. Iš tolimo krašto kilęs ir gyvenęs prieš kelis šimtus metų, bet savo būtimi toks artimas buvo lietuviui valstiečiui. Tarnavo Izidorius pas ūkininkus, dirbo žemę, dorai, šventai gyveno. Bet ir tokie kam nors užkliūva. Vieną kartą Izidorius buvo įskųstas jo šeimininkui, kad palieka lauko darbus, o pats vis eina į bažnyčią melstis. Šeimininkas nuėjo patikrinti ir tikrai rado Izidorių bažnyčioje. Nulėkė į laukus ir pamatė, kad vietoj jo lauką arė angelas. Nuostabi legenda. Kažkaip pagalvojau, kodėl dabartiniai ūkininkai nebestato prie savo laukų šio šventojo koplytėlių? Nebepasitiki Izidoriumi? Ar paprašyti pagalbos nebemoka?
Gegužės žaluma tokia šviežia, tauri, kvapni. Papuošta gegutės kukavimo magija, paženklinta Šeštinėmis, spaudos atgavimo, Mildos diena. Ir Motinos. „Ak, rodos, vakar užvakar, motut, mane supai…“ (V. Mykolaitis – Putinas).
Augustina

Dalintis:Email this to someonePrint this pageShare on Facebook0Tweet about this on TwitterShare on Google+0Share on VK
Rubrikoje Namų ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *