Valstiečiai siekia butlegerių Lietuvoje reanimacijos?

Nei dvi, nei viena Vyriausybės ministerija iš Vilniaus į kitus šalies miestus, atrodo, nesikels. Konservatoriai Valstiečių ir žaliųjų sąjungai priminė jų rinkimų pažadą ir buvo įtraukę šį klausimą į Seimo darbotvarkę, tačiau LVŽS frakcija pasisakė – „ne“. Idėja buvo prieštaringa nuo pat pradžios, gal tik su keletu teigiamų aspektų: pvz., pristatyti į Kauną ar Klaipėdą kelis šimtus fizinių asmenų, galinčių mokėti gyventojų pajamų mokestį, kuris pagal įstatymus lieka toje savivaldybėje. Bet nebus. LVŽS atstovai savo keisto apsisprendimo priežasčių viešai kaip ir neaiškino. Jie išvis ėmė stengtis aiškinti viešai kuo mažiau. Nes kada ima aiškinti – beveik visada susimauna.
Netrukus dienos švieson turėtų išlįsti Vyriausybės darbo grupės parengtas Aukštojo mokslo pertvarkos planas. Vėlgi – pamatysime, ką LVŽS ekspertams, kurie žadėjo išklausyti įvairiausias nuomones ir pasverti skirtingus interesus, pavyko nuveikti ligi dabar ir konceptualiai sudėti reformos parametrus. Pagyvensim – pamatysim.
Dar laukia miškų ūkio reforma, į kurią LVŽS kibo entuziastingai prieš kelis mėnesius, tačiau taip nieko aiškaus ir nenuveikė. Ypač pokalbiuose su savo koalicijos partneriais – socialdemokratais. O čia dar naujai išrinktas LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas kirviu nukirto: partija nesutiks mažinti darbo vietų regionuose. Jei dar valstiečiai su žaliaisiais neįsikirto, tai čia kalbėta apie labai stiprią LSDP politinę atramą. Didumoj savivaldybių, įskaitant ir urėdijas, valstybės institucijų filialų, mokyklų – nomenklatūriškai stipri LSDP politinė atrama. Aplink šiuos traukos taškus socialdemokratai ne vieną dešimtį metų nuo įtakingos partijos narės Mildos Petrauskienės audė tinklą vienam banginiui – vienam iš tų, ant kurių LSDP stovi. Tokia buvo partinės statybos politika. Sąvoka – nuo sovietinių laikų, tačiau esmė nė kiek nepasikeitusi. Nori būti mokytojas – stok į partiją, nori būti vietos „Sodros“ inspektorius – stok į partiją. Ir jokių kitų galimybių. Tasai pamatas galioja iki šiol, tik faktas, kad jis gerokai papuvęs, pasimatė per LSDP pirmininko rinkimus, kur buvo keistų dalykų: mėginimų manipuliuoti balsavimo procedūromis, kitur – balsavimo biuletenius galėjai įmesti į urną tik balsavimo komisijos pirmininkui įvertinus pasirinkimą. Galiu įsivaizduoti, kokių gudrybių plačiai nuskambėjusiose savivaldybėse galima atrasti per rinkimus ar referendumus, kad vyrauja tokie masiniai įpročiai.
Tai va. Kitaip tariant, iš premjero Sauliaus Skvernelio skelbtų reformų gali išeiti apvalus nulis ar bent šnipštas. Nes LVŽS frakcija Seime – tarsi palaida bala. Jau nė neprisimena, nei ką žadėjo, nei ką planavo, nei ką šnekėjo pagaliau.
Nesu nustebęs. Nustebčiau labiau, jeigu tie žadėtieji darbai dabar pajudėtų kaip iš pypkės – nespėtume aprašinėti.
Juo labiau LVŽS tuojau gali užgriūti daugiau darbų. Dar keletas incidentų Lietuvos mokyklose ir kitur, įtakingai LVŽS narei Agnei Širinskienei ir jos pasekėjams įvairiose Lietuvos mokyklose gali tekti surengti konstitucinių Lietuvos Respublikos pagrindų egzaminą, bent jau iš tų pagrindinio šalies įstatymo dalių, kurios kalba apie lygias skirtingų Lietuvos piliečių teises, nediskriminavimą. Neišlaikiusius protinga būtų mėžti in corpore ir iš Seimo, ir iš Lietuvos mokyklų. Nes propaguojant „nustatytą gėjų kanibalizmo“ teoriją, gali toli nuvažiuoti. Dirbtinis apvaisinimas, palyginti su šiomis perspektyvomis, pasirodys esąs tik saldi uogelė.
Šiandien aplink Vengriją, kur vietos premjeras Viktoras Orbanas spaudžia lauk Georgo Soroso finansuojamą Vidurio Europos universitetą, šokami įvairūs ritualiniai šokiai. Prisiminę, kad Lietuvos valdžia siūlė Sorosui universitetą perkelti į Vilnių, mėginu įsivaizduoti, kokia armija čiabuvių antiglobalistų pasitiktų šios idėjos įgyvendinimą Vilniuje ar Kaune. Tikrai būtų kam.
Prisipažinsiu, kad iki šiol apie gėjų kanibalizmą nieko nebuvau girdėjęs. Iš sovietinės mokyklos laikų pamenu tik, kada viena, kaip tada atrodė, labai apsiskaičiusi mokytoja apie gėjus aiškino savą teoriją, esą, jeigu sueina „toks ne su tokiu“, tai tas, kuris „ne toks“ veik 100 proc., apsikrečia. Tąsyk su klasiokais klausėme, o kas yra užkratas – bacila, virusas? Bet, va, apsiskaičiusios mokytojos intelekto šioje vietoje ir pritrūko. Nieko daugiau bendram išsilavinimui neišpešėme. Galima sakyti, likome beraščiai kažkuria prasme. Bet jau geriau tokių teorijų neišmanantis beraštis nei homofobas.
Tačiau šį bei tą iš sovietmečio prisiminti verta. Pavyzdžiui, SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo 1985 m. pradėtą kovą už blaivybę. Dabartiniai mūsų radikalūs blaivininkai, atrodo, to nelabai prisimena. Gal jiems niekas anais laikais geležinkelio stotyje nesiūlė už rublį nusipirkti butelio alaus ir flakono dichlofoso, gal jie niekada nestovėjo eilėje prie alkoholio parduotuvės ir nematė pačių baisiausių dalykų: perkreiptų veidų, kurie taikosi perkąsti gerklę kitam, kuris sugudravęs ugninio vandens gauna be eilės. Aš gyvenime iš tikrųjų baisesnės neapykantos nesu regėjęs. Ir nebenoriu pamatyti. Bet, matyt, dar teks. Kaip ir išgirsti apie pilstuką kaukolinį. Ar senokai iš įvairių banditų grupių policija atėmė spirito verslą? Aurelijui Verygai gal reikia butlegerių reanimacijos? Tai ir turės ją. Nežinia tik, kiek iš to naudos bus visuomenei.

Rytas Staselis