„Puoselėja tai, kas šventa kiekvienam“…

2017 -tieji – Tautinio kostiumo metai

Kai žvelgi į tautinį kostiumą vilkinčius žmones, tautinės kultūros puoselėtojus bei saugotojus, pasijunti tarsi kelionėje laiku į praeitį ir suvoki, jog audinių raštuose lyg būtų „įausta“ paprastų kaimo žmonių pasaulėjauta ir gili išmintis, kurie iš kartos į kartą perduoda suvokimą, kokia brangi gimtinės žemė, jos žmogus bei tradicijos laiko keliu nuo pradžios iki pabaigos…

Stakliškių KLC direktorė Asta Keblikienė ir meno kolektyvų narė Gitana Dimšienė, pasipuošusios dzūkų kasdieniais tautiniais drabužiais.

Kiekvienas Lietuvos regionas ne tik išsiskiria skirtingomis tarmėmis – ypatingų, atskirai teritorijai būdingų bruožų turėjo ir turi tautiniai drabužiai. Manoma, jog Dzūkijoje ilgiausiai išlikusios archainės tradicijos. Apie jas pasidalinti mintimis sutikusi Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Asta Beliukevičiūtė – Keblikienė priminė, jog Stakliškių, kaip ir Aukštadvario, apylinkėse galima aptikti dzūkišką tautinį kostiumą, bet su šiek tiek savitu požymiu, jame yra ir suvalkietiško rašto, pavyzdžiui, prijuostėje, sijone.
„Tautinis kostiumas tapęs svarbiu mūsų tautos simboliu. Mūsų Kultūros centro saviveiklininkai džiaugiasi galimybe turėti ir šventinius tautinius kostiumus, kuriuos mums patobulino, atgamino Lietuvių liaudies kultūros centre. Ypač išsiskiria puošni balta šio kostiumo prijuostė, – pasakoja Asta.
Ji rodo daugybėje nuotraukų užfiksuotus stakliškiečius. O jie tautiniu kostiumu pasidabina ir nuoširdžiai sveikindami motinas Mamos dienos minėjime Užuguosčio šv. Petro ir Povilo bažnyčioje ar minėdami valstybines šventes, įvairių kitų švenčių metu bendruomenėje, Stakliškių seniūnijoje, Prienų rajone, taip pat garsindami Stakliškių bei Prienų rajono vardą daugelyje švenčių Lietuvoje.

Užuguostyje minint Motinos dieną.

Nuotraukose – ir šventiniu tautiniu kostiumu pasipuošusi linksmoji vaikų šokio ir muzikos vadovė Simina Kindaravičiūtė, Kultūros ir laisvalaikio centro liaudiškos muzikos kapela „Korys“, vadovaujama Jono Aleškevičiaus – „Grok, Jurgeli“ dalyvė, armonikieriai – vyrai, kiti meno kolektyvų dalyviai. Ir taip norisi priminti, beverčiant nuotraukas, jog jose visose – labai daug gerų žmonių. Matyt, ne veltui toje Dzūkijos himnu virtusioje dainoje skamba žodžiai: „Kiek daug gerų žmonių, bet geriausi mano tėviškėj“… Juk būtent šie žmonės tautiniais kostiumais širdimi perduoda skambančių lietuvių liaudies dainų žodžius, pasakojimus. Jie atlieka šventą misiją – kad tik mokėtume imti jų beklausydami, kad tik įstrigtų giliai… Kad tai, kas užkoduota atliekamose dainose, muzikoje, šių žmonių širdyse bei tautinių kostiumų audinių raštuose, – mokėtume išgirsti ir „paskaityti“, kad perduotume tą „raštą“ ateities kartoms. Juk ir iš ilgametės Kultūros centro direktorės Vidos Beliukevičienės šias pamokas perėmė jos dukra Asta ir sėkmingai dalijasi su kitais.

Stakliškių krašto Medžionių kolūkio šokėjų būrelis 1962 m. Vadovas Jonas Andrulevičius (antras iš dešinės).

„Stakliškių krašte nebuvo madingi „ridikuliai“, visos gaspadinės iš austinio lino siūdavo ryšulėlius. Mūsų krašte dar išlikusios ir senosios žieminės skaros – gūniomis vadinamos. Kadaise jas galėjo turėti ne visos moterys, buvę, kad kitoms jų net iš Amerikos giminaičiai atsiųsdavo. Gūnia apsisiausdavo pečius vežime, kai važiuodavo, o jei arkliui šalta, kol Mišios bažnyčioje baigsis, senesne tokia skara apklodavo jį – žiemos juk būdavo gerokai šaltesnės. Dauguma skarų – languotos, dvispalvės, prislopintų spalvų languotos, kurių pakraščiuose būdavo įaudžiamos juostos, dailiai surišami kutai. Dažniausi ir šių, ir mažesnių skarelių, kaip matome nuotraukoje, spalvų deriniai buvę juoda su balta arba burokinė su žalia spalvos. Beje, šias skareles mums padovanojo šviesaus atminimo audėja stakliškietė.

Stakliškių KLC etnografinis moterų ansamblis „Stakliškės“, vad. Vida Beliukevičienė (pirma iš kairės).

Skarelėms jau 110 metų. Ir mes jas labai saugome. Kitoje nuotraukoje – etnografinio ansamblio „Stakliškės“ moterys, rajoninio festivalio „Oi būdavo būdavo“, ne vienos „Duokim garo“ laidos LRT studijoje, festivalio „Skamba skamba kankliai“ ir kitų švenčių dalyvės. Vida Beliukevičienė (vadovė), Janina Armanavičienė, Elena Malinauskienė, Janina Švabauskienė vilki bažnytiniais tautiniais drabužiais. Tai labai garsios audėjos, jau iškeliavusios į Amžinybę, stakliškietės Anelės Balsevičiūtės 1988 metais austi drabužiai. Skareles, kurioms per šimtą metų, moterys panaudoja folkloro festivalio „Oi būdavo būdavo“ metu“, – pasakoja Asta Keblikienė ir džiaugiasi meno kolektyvų dalyviais – dainininkais, muzikantais, pasakorėmis – visais, kurie moka dalintis su kitais tuo, kas turėtų būti šventa kiekvienam.

Šokėjai Ona Smolskaitė ir Jonas Ilsevičius.

Kolūkių laikais, Astos teigimu, kostiumai buvo stilizuoti. Tačiau Stakliškių seniūnijos žmonės ir tuomet sako vienodai mylėję šokį, lietuvių liaudies dainą. Pasak buvusio Medžionių kolūkio šokėjų būrelio narės O.Smolskaitės, tai, kad sušokdavo Jiezne, prie ežero vykusiose kolūkių šokių ratelių varžytuvėse kokį vieną šokį, skirtą pirmininkui, tai tikrai nepakeitė nei meilės gimtinei bei tradicijoms, nesukliudė jas puoselėti. Kaip patikino kalbinti būrelio šokėjai, šitame krašte ir pirmininkais buvę labai geri žmonės.
Kaip prisimena Ona Smolskaitė, jos tėviškėje, Noreikiškėse, daug gerų šokėjų būta. Tai ir: Ona Sakalauskaitė, Natalė Smolskaitė, Jonas Ilsevičius, Algis Jakutavičius, Donatas Sodaitis iš Pieštuvėnų, Adalė Bronė Grinkevičiūtė iš Krasausiškių ir kt. Šokių pamokos vyko pas Kubą (taip jį vadino, –aut. past.) Krasausiškėse, o vadovavo žemietis Jonas Andrulevičius (visų šaukiamas Vincų Jonu, – aut.past). Grįžę iš festivalių Jiezne, Prienuose, tautinius to laikmečio kostiumus sunešdavo Noreikiškių kaimo šokėjai pas vieną iš jų ir saugodavo kitam kartui. O. Smolskaitė pamena ir šilkavilnius ilgus sijonus, ir blačkinėmis vadintas gražiomis gėlėmis išsiuvinėtas prijuostes. Būtent tokią prijuostę ant pasiūtų tautinių rūbų „smerčiai“ paprašė prisegt prieš kelionę į Amžinybę ir jos senelė…
Ne vienas jų mini šviesaus atminimo Stakliškių kultūros centro kapelos vadovą Algį Dumbliauską, jo draugą Roką, Benę… Lūpinę armonikėlę šalimai paprašęs įdėti Algis, matyt, ten – Aukštybėse – tęs kelionę su armonika, draugams sugros ne vieną valsą, sudainuos taip mylimą romansą… Rodos, girdėt, kai įsiklausai…

Stakliškių KLC saugomos šio krašto moterų prieš 110 metų austos skaros.

…Norisi pacituoti Etninės kultūros centro vedėją Elvydą Lazauskaitę: „Klausėme kartą vienos senos moteriškės, kaip ji suderina spalvas, iš kur jas ima, o ji atsakiusi: „Vaikeli, išeik į pievą, pažiūrėk, kaip dera gėlės, žolynėliai, taip ir aš derinu…“ Mokykloje sakydavo, kad negalima derinti žalios spalvos su mėlyna, o gamtoje, pasirodo, viskas galima. Užtat ir tie tautiniai kostiumai tokie yra… Jų nepralenks jokie madingiausi drabužiai, visą laiką kils šiltas jausmas, matant žmogų, apsivilkusį tautiniu kostiumu…“
Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Krašto šviesa metų kloduose. Bookmark the permalink.

1 komentaras

  1. dana:

    didžiuojuosi savo tėviške ir jos žmonėmis, ypač moterimis, kurios buities rūpesčių sūkuryje neša žmonėms dainą.Kokios jos gražios brandžiame amžiuje su tautiniais kostiumais….Sveikatos joms ir džiaugsmo pačioms…

Komentuoti: dana Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *