Lenkijos didybė – Krokuva

Birštono „Bočiai“ kelerius metus iš eilės savo programoje numatydavo išvyką maršrutu Krokuva – Velička, bet ilgai ji buvo neįgyvendinama. Lemdavo lėšų stoka. Žiemos sezonas eina į pabaigą, mokesčiai už šildymą atkrinta, pasitaupome, sulaukiame paramos ir ruošiamės į kelionę.

Ilgai laukta kelionė įvyko balandžio 22 – 24 dienomis. Išvykome balandžio 22 -osios naktį dviejų aukštų autobusu, jame 31 keliauninkas surado prieglobstį nuo darganotos nakties ir nerimstančio vėjo. Įstrižas lietus tekėjo langu, autobuse šilta ir jauku, maloni gidė Balanda supažindino su kelionės programa, su kaimyninės šalies praeitimi ir dabartimi, papasakojo, kuo ypatingas Čenstakovos vienuolynas, druskingoji Velička ir didingoji Krokuva, kokie tarpusavio santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos susiklostė nuo amžių gilumos. Gera klausytis išlavinto balso, puikiai pateikiančio esminius dalykus, su meile apibūdinančio kelionės tikslą ir nuraminančio būkštaujančius, ar jėgos leis įgyvendinti viską pamatyti ir pajusti.
Jau švito… Laukai tokie patys kaip Lietuvoje. Daug gandrų, besiilsinčių lizduose. Po 10 val. kelionės su trumpomis pertraukėlėmis pasiekėme Čenstakovą. Tai – didžiausias Lenkijos piligrimų centras ant Jasna Gora kalvos, vienuolynas su koplyčia, kurioje saugomas nuostabus Mergelės Marijos paveikslas, jau 600 metų traukiantis savo stebuklais, per metus sulaukiantis nuo 3 iki 4 milijonų lankytojų. Paveikslas labiau žinomas kaip stebuklingoji Juodoji Madona, ne kartą gelbėjusi vienuolyną nuo pražūties. Čia prie barokinio interjero bažnyčios glaudžiasi 106 m bokštas su apžvalgos aikštele. Šventovėje lankėsi Popiežius Jonas Paulius II. Čia jam pastatytas atminimo paminklas, tarsi kviečiantis viso pasaulio tikinčiuosius susitelkti meilei, vienybei ir maldai.
Jau vakarėjo, kai mes atvykome į Veličkos druskų kasyklas, visame pasaulyje žinomą turistų objektą. Nuo XIII a. kasyklose be pertraukos buvo kasama druska, tik dabar jau ne komercinėms reikmėms. Čia didelis žmonių srautas, Pagal išankstinį grafiką mes priimami, aprūpinami ausinėmis, ir gidas veda laiptais vis žemyn ir žemyn. Nusileisdami 800 pakopų, pasiekiame vis naujus tunelius, susipažįstame su senąja kasimo įranga. Čia atskirose kamerose sustingę kasėjai su druskos maišais ant nugarų, sunkiai traukiantis vagonėlį arkliukas, tyliai ir lėtai čiurlenantis sūrus druskingasis upeliukas, tyri lyg krištolas druskingieji tvenkiniai, kopiantys aukštyn nykštukai – tarsi A. Vienuolio sustingę vienuoliai – ne su druskos, bet aukso maišais. Mes pražingsniavome 2,5 kilometro druskingomis trasomis, tuneliais, esančiais 135 metrų gylyje po žeme, susikaupėme XVII a. baroko stiliaus Šv. Antano koplyčioje. Šią koplyčią maldingieji savamoksliai druskakasiai iškirto ir papuošė įspūdingais Nukryžiuotojo Kristaus, Dievo Motinos Marijos su kūdikėliu, Šv. Antano, Paskutinės vakarienės paveikslais. Iš akmens druskos kristalų kabo nuostabūs šviestuvai, sienos, lubos ir grindys švyti druskingaisiais kristalais. Mūsų susižavėjimas sustiprėjo, kai į koplyčią įžengė jaunavedžiai, atėjo krikštatėviai su mažyliu. Čia aukojamos šv. Mišios, krikštijami vaikai, tuokiamos poros. Tunelių labirintai veda į ištaigingą restoraną, pokylių sales ir turistus viliojančius suvenyrų paviljonus. Aukštyn kilome liftais. Visai nepavargome, nors ir daug pėdinome, leisdamiesi žemyn, buvome kupini įspūdžių. Į Krokuvą atvykome 22 val. vakaro. Puikus poilsis viešbutyje, skanūs ir gausūs pusryčiai ir – vėl leidžiamės pažinimo link.
Krokuva – karalių sostinė. Vaikštinėjome po ilgus amžius buvusią Lenkijos sostinę, susipažinome su vienu iš seniausių universitetų Europoje ir stulbinamo grožio sakraline architektūra. Jogailos universiteto kiemelyje, Vavelio rūmuose ir gotikinėje katedroje atradome savąją Lietuvos Vytį, gėrėjomės ja. Apžiūrėjome Vavelio kalvą, kurią karūnuoja įspūdingo didingumo karališkoji Vavelio pilis ir gotikinė katedra. Šis kompleksas – buvusi Lietuvos ir Lenkijos karalių rezidencija. Į garsiąją katedrą mus lydėjo gidė Liana ir visą Jogailaičių istoriją mums pasakojo lietuviškai (baigusi Punsko licėjų, jos mama kilusi nuo Prienų). Su ja pabuvome požeminėse kriptose prie Lenkijos karalių bei didikų ir a.a. Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio palaikų. Pastarieji paskendę gėlėse ir šiandien. Kalvos papėdėje legendinis slibinas (Smakas) ir grotuota jo buveinė – grotas. Dar žemiau ramiai teka Vysla. Apsižvalgėme didingoje Turgaus aikštėje, pasimeldėme Šv.Marijos bazilikoje, pasigėrėjome Vito Stvošo sukurtu mediniu drožinėtu ir auksu spindinčiu altoriumi. Mateikos aikštėje aplankėme paminklą Žalgirio mūšiui atminti. Ilga, bet gera diena buvo Krokuvoje. Tik dvi dienos, o kiek daug praturtėjome. Likimas lėmė, kad nesusirgome ir visi laimingai grįžome, dėkodami Linai Danilovienei, kad mus subūrė, kad dar kartą pabuvome drauge, vienas kitą paremdami geru žodžiu ir praskaidrindami kelionę bendra daina. Dabar ramiai galėsime ruoštis gegužės 21 d. vyksiančiam „Bočių“ festivaliui „Draugystės juosta“ Kauno Tautos namuose. Grįždami aplankysime a.a. monsinjorą Joną Kavaliauską, buvusį Birštono „Bočių“ Garbės narį, amžinojo poilsio atgulusį Aleksoto bažnyčios šventoriuje. Atminimas tų, kurie gyveno, dalindami save, išlieka mumyse. Prie paminklo skaitysime jo poezijos posmus, skirtus Dievui, Gyvenimui ir Tikėjimui. Su pavasariu dienos ilgėja ir noras turiningai gyventi stiprėja.
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“
bendrijos pirmininkė